elektrniai mùzikos instrumeñtai, elektrofònai (elektro… + gr. phōnē – garsas), muzikos instrumentai, kurių garsai išgaunami įvairiais būdais sukeliant skirtingo dažnio elektros virpesius, garsiakalbių paverčiamus akustiniais virpesiais. Pagal elektros virpesių generavimo pobūdį elektriniai muzikos instrumentai skirstomi į elektromechaninius muzikos instrumentus ir elektroninius muzikos instrumentus.
Elektriniais muzikos instrumentais galima imituoti tradicinių muzikos instrumentų garsus (pvz., vamzdinių vargonų skambesį), sustiprinti ir modifikuoti mažų dinaminių galimybių garsus (pvz., elektrinės gitaros), sukurti naujus, savito skambesio tembrus ir įvairius garso efektus (sintezatorius), įrašyti ir atkurti muziką (garso įrašymo įvairūs prietaisai).
Elektrofonai būna soliniai (vienbalsiai), dvibalsiai ir polifoniniai (daugiabalsiai). Jų garso tembrai formuojami harmoniniu, formantiniu ir reprodukciniu būdu.
Harmoniniu būdu formuojant elektrofonų tembrą prie generuojamų sinusinės formos virpesių pridedami dirbtiniai obertonai, kurių kiekį ir intensyvumą galima reguliuoti; šis būdas dar vadinamas virpesių sinteze (Hammondo vargonai).
Formantiniu būdu generuojami virpesiai būna ne sinusinės, bet kitokios formos (pvz., pjūklo) arba išskiriami iš vadinamojo baltojo ar tembrinio triukšmo. Tokiuose garsuose ypač daug obertonų. Jų kiekis ir intensyvumas formuojamas filtrais; stipresni pasidaro tik tam tikro aukščio obertonai – formantės. Šis būdas, paremtas virpesių atranka, ypač tinka imituoti tradicinių muzikos instrumentų tembrus (pvz., įjungus 500 Hz rezonuojantį kontūrą skambesys būna panašus į fagoto tembrą). Visai tiksliai atkurti tradicinių muzikos instrumentų tembrus dėl jų skambesio savybių praktiškai nepavyksta. Formantiniu būdu išgaunami įvairūs triukšmo efektai – vadinamasis dainuojantis vėjas, mušamųjų instrumentų skambesys.
Garso tembrą formuojant reprodukciniu būdu norimo aukščio ir tembro garsai iš anksto įrašomi į magnetinius diskus arba juostas, vėliau naudojami nepakeisti (pvz., Welte’s vargonai, melotronas) arba išgaunami tradiciniu būdu – stygomis, kamertonais, liežuvėliais (pvz., kamertoninis pianinas). Neretai vienas instrumentas turi kelis tembro formavimo būdus; galima keisti ne tik virpesių formą, bet ir garsų pereinamųjų procesų eigą, vadinamąją garso gaubtinės formą.
Elektriniais muzikos instrumentais dažniausiai griežiama įprastais būdais – klaviatūra, braukant stygas pirštais ar gnaibant; gali būti griežiama ir specifiškai – prisiliečiant prie glissando būdu veikiančio postygio (pvz., ekvodinas), užprogramuojant visą kūrinį arba tik tam tikrus jo komponentus (pvz., akompanimentą) elektroninės atminties įrenginiuose, vėliau juos paleidžiant reikiamu greičiu (pvz., sintezatorius) ir kitaip.
Pirmąjį elektrinį muzikos instrumentą 1897 užpatentavo T. Catchillis (Jungtinės Amerikos Valstijos). Serijiniu būdu elektrofonus pradėta gaminti 1934 Čikagoje. Lietuvoje jie buvo projektuojami nuo 1969. 1973–76 gamintas nešiojamas daugiabalsis elektrinis muzikos instrumentas Vilnius, nuo 1976 – Vilnius‑3, nuo 1982 – Vilnius‑5 (Elektronika EM‑11).
1932