elektroakùstika (elektro… + gr. akustikos – girdimasis), taikomosios akustikos šaka, tirianti garso perdavimą, priėmimą, užrašymą ir atkūrimą elektroakustiniais keitikliais. Plėtoja elektroakustinių keitiklių skaičiavimo ir kūrimo metodus. Nagrinėja keitiklio įėjimo ir išėjimo signalų sąryšį, optimalaus elektromagnetinės energijos keitimo akustinių bangų energija (ir atvirkščiai) sąlygas. Elektroakustikos tyrimų rezultatais naudojamasi garso aparatūroje, ultragarsinėje defektoskopijoje, akustinėje holografijoje, hidroakustikoje, medicinoje, geologijoje, seisminėje žvalgyboje ir kitur.
Pirmieji elektroakustikos darbai atlikti 19 a. pabaigoje kuriantis telefonijai: 1876 A. G. Bellas išrado telefoną, 1876 Th. A. Edisonas – fonografą, D. E. Hughesas – anglinį mikrofoną, jautresnį už Th. A. Edisono išrastąjį. Elektroakustika, kaip atskira taikomosios akustikos šaka, susikūrė 20 a. pirmoje pusėje – buvo tiriami pjezoelektrinių ir magnetostrikcinių rezonatorių virpesiai. Elektroakustikos plėtra paspartėjo sukūrus elektroakustinių ir elektromechaninių panašybių metodą, elektromechaninių, daugiapolių ir ekvivalentinių grandinių metodus paskirstytųjų parametrų sistemoms tirti.