elektroencefalogrãfija (elektro… + gr. enkephalos – galvos smegenys + graphō – rašau), galvos smegenų tyrimo metodas. Pagrįstas tuo, kad normalaus ir pažeisto galvos smegenų audinio elektros aktyvumas yra nevienodas.
pirmasis žmogaus elekroencefalografijos įrašas, kurį 1924 padarė Hans Berger
Tiriama elektroencefalografu; juo užrašomos galvos smegenų biosrovės (elektriniai potencialai). Norint tiksliau nustatyti galvos smegenų pakitimus, ligoniui elektroencefalografija daroma ramybės ir veiklos (jam atsimerkus, giliai alsuojant, padirginus ryškia šviesa ar įvairaus dažnio garsu) būsenos, kartais miegančiam.
Sveiko žmogaus elektroencefalogramoje vyrauja vadinamosios alfa ir beta bangos. Teta ir delta bangų židinys rodo esant galvos smegenų pažeidimą, uždegimą, traumos vietą, naviką, kraujotakos sutrikimų. Didelės amplitudės (piko) bangos elektroencefalogramoje rodo nuomarį, o išplitusios bangos – migreną, autonominės nervų sistemos ligas. Elektroencelografijos pradininkais laikomi Hans Bergeris (1924) ir E. D. Adrianas (1934).