elektrokardiogrãfija (elektro… + gr. kardia – širdis + graphō – rašau), širdies bioelektrinių potencialų registravimas. Jie perduodami metaliniais elektrodais nuo kūno paviršiaus (galūnių, krūtinės ląstos) derivacijų (nuvedimų) būdu arba tiesiog iš prieširdžių ar skilvelių (kai širdis zonduojama arba operuojama). Elektrodai yra sujungti su elektrokardiografu, kuris širdies bioelektrinius potencialus sustiprina ir užrašo popieriuje; gaunama 12 derivacijų elektrokardiograma – bioelektrinių potencialų kreivė.
Normalioje elektrokardiogramoje būna P, QRS ir T (kartais ir U) danteliai, PQ (PR), ST segmentai, PQ (PR), QT, RR intervalai. P dantelis atspindi sujaudinimo impulso plitimą prieširdžiuose, QRS dantelių kompleksas – skilveliuose (depoliarizaciją), T ir U – nykstantį širdies sujaudinimą (repoliarizaciją). PQ segmentas rodo laiką, kurio reikia sujaudinimui pereiti iš prieširdžių į skilvelius, PQ intervalas – laiką nuo prieširdžių sujaudinimo pradžios iki skilvelių sujaudinimo pradžios. ST segmentas atitinka laiko tarpą, kai visa širdis yra sujaudinta (potencialų skirtumas neregistruojamas – plato fazė). QT atspindi visą skilvelių elektrinio aktyvumo trukmę. Intervalas RR teikia informaciją apie širdies susitraukimų dažnį ir ritmiškumą.
elektrokardiograma
Iš elektrokardiogramos galima nustatyti širdies prieširdžių ir skilvelių padidėjimą, aritmiją, pakitusį širdies laidumą sujaudinimo impulsui (blokadas), jos raumens infarktą, įvertinti vainikinės kraujotakos būklę, elektrolitų pusiausvyros sutrikimus, vaistų poveikį širdžiai. Elektrokardiografijos pradininku laikomas W. Einthovenas (Olandija), kuris 1903 sukūrė pirmąjį elektrokardiografą.
elektrokardiograma
-elektrokardiograma