elektromagnètinis laũkas, fizinis laukas, per kurį pasireiškia sąveika tarp įelektrintų kūnų, dalelių arba dalelių su dipoliniais (multipoliniais) elektriniais ir magnetiniais momentais. Elektromagnetinis laukas apibūdinamas dviem vektoriniais dydžiais – elektrinio lauko stipriu E ir magnetinio srauto tankiu B. Elektromagnetinį lauką nusakyti naudojamas skaliarinis elektrinis potencialas V ir vektorinis magnetinis potencialas A. Elektromagnetinį lauką medžiagoje t. p. apibūdina elektrinio srauto tankio vektorius D ir magnetinio lauko stiprio vektorius H. Elektromagnetinį lauką sudaro kintamasis magnetinis laukas, kuriantis kintamąjį elektrinį lauką, ir kintamasis elektrinis laukas, kuris kuria kintamąjį magnetinį lauką. Elektromagnetinį lauką nagrinėja klasikinė elektrodinamika. Matematiškai elektromagnetinio lauko savybes išreiškia Maxwello lygtys: divD = ρ, divB = 0, rotE = –∂B/∂t, rotH = J + ∂D/∂t; čia ρ – tūrinis krūvio tankis. Iš pirmosios lygties (Gausso dėsnio matematinė išraiška) matyti, kad elektrostatinio lauko šaltinis yra nejudantis krūvis, lauko linijos eina nuo teigiamųjų krūvių neigiamųjų link. Antroji lygtis rodo, kad nėra magnetinių krūvių, magnetinio lauko linijos uždaros. Trečioji lygtis yra Faraday elektromagnetinės indukcijos dėsnio matematinė išraiška: kintamasis magnetinis laukas kuria kintamąjį elektrinį lauką, kurio linijos uždaros. Iš ketvirtosios lygties – Ampère’o visuminės srovės dėsnio – išplaukia, kad kintamąjį magnetinį lauką kuria judantys krūviai (elektros srovė) ir kintamasis elektrinis laukas; šio lauko linijos taip pat uždaros. Elektromagnetinis laukas, sklindantis erdvėje vadinamas elektromagnetinėmis bangomis. Kvantinė elektrodinamika elektromagnetinį lauką nagrinėja kaip elementariųjų dalelių – fotonų – dujas, nes kai dažnis labai aukštas, elektromagnetinio lauko kvantinės savybės tampa ryškesnės už bangines.
3039