elektrònas (gr. ēlektron – gintaras), elementarioji dalelė, leptonas. Rimties masė me = 9,1093897(54) · 10–31 kg, neigiamasis krūvis –1,602177331(49) · 10–19 C (neigiamasis elementarusis elektros krūvis), be to, elektronas apibūdinamas savuoju judesio kiekio momentu – sukiniu ms = ħ / 2 (ħ = h / 2π, h – Plancko konstanta) ir magnetiniu momentu µe ≈ 1,00159µβ (µβ – Bohro magnetonas). Elektronai sudaro atomų elektroninius sluoksnius, iš kurių gali išsilaisvinti gavę pakankamai energijos. Tokie elektronai vadinami laisvaisiais (nuo jų priklauso medžiagos elektrinis laidumas). Vakuume sklindančiais laisvųjų elektronų srautais pagrįstas vakuuminių elektroninių įtaisų veikimas, laidumo elektronų srautais kietajame kūne remiasi kietojo kūno elektronika.
Elektronas atrastas 1897, kai J. J. Thomsonas, tirdamas katodinių spindulių (elektronų) nuokrypį elektriniame ir magnetiniame laukuose, įrodė, kad jie sudaro neigiamųjų elektringųjų dalelių srautą, išmatavo jų savitąjį krūvį (elektrono krūvio ir masės santykį) ir nustatė, kad jų masė apie 1837 kartus mažesnė už vandenilio atomo masę. Elektrono krūvį 1909 pirmą kartą išmatavo R. A. Millikanas (paskelbta 1911).