elektròninė bibliotekà, tam tikru būdu organizuota elektroninės informacijos, dokumentų ir paslaugų, prieinamų per kompiuterių tinklą, sistema.
Funkcijos ir saugomi dokumentai
Elektroninės bibliotekos pagrindinės funkcijos – kaupti, tvarkyti, saugoti ir teikti vartotojams prieigą prie informacijos bei informaciją perkelti į elektroninę terpę. Elektroninėje bibliotekoje saugomi tekstiniai (elektroniniai žurnalai, straipsniai, monografijos ir kota) ir kiti (pavyzdžiui, vaizdo, garso įrašai) dokumentai.
Rūšys
Pagal teritorinį principą elektroninė biblioteka gali būti nacionalinė, regiono, pagal informacijos šaltinių pobūdį ir prieigą – viešoji (pavyzdžiui, interneto viešoji biblioteka), specialioji (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos elektroninė biblioteka) ir kitos.
Istorija
Elektroninės bibliotekos terminas pradėtas vartoti apie 1980, pradėjus automatizuoti tradicines bibliotekas, ėmus kurti elektroninių bibliotekų katalogus, teikti skaitmeninę formą tekstams, knygoms ir išliekamąją vertę turintiems dokumentams, elektroninėse laikmenose sukaupus informacijos, kurią pradėta teikti vietiniais tinklais ir per internetą. Viena pirmųjų elektroninių bibliotekų laikomas Gutenbergo projektas, jo vykdytojai 1971–2003 pabaigoje elektroninėse laikmenose sukaupė daugiau nei 10 000 pasaulio klasikinės literatūros tekstų.
Elektroninės bibliotekos Lietuvoje
Lietuvoje elektroninės bibliotekos pradėtos kurti 20 amžiaus 10 dešimtmetyje.
virtualioji biblioteka; biblioteka
1330