elgesỹs, organizmo aktyvumas, pasireiškiantis refleksais, reakcijomis, atsakais, judesiais, veiksmais, kuriuos reguliuoja psichika. Elgesio reiškiniams priskiriama fiziologiniai pokyčiai (odos paraudimas, pašiurpimas), judesiai ir jų pokyčiai (poza, mimika, gestai), paprasti ir sudėtingi veiksmai (sąmoninga ir tikslinga žmogaus veikla) bei poelgiai. Pagal sudėtingumą skiriama stereotipinis, išmoktas ir protingas elgesys. Stereotipinį elgesį sukelia biotiniai (biologiškai reikšmingi) stimulai, arba dirgikliai (reakciją sukeliantis išorinis arba vidinis poveikis). Jo formos: kinezės, arba taksiai, elementarūs ir funkciniai refleksai, instinktyvūs veiksmai. Kinezės, arba taksiai (organizmo judėjimo reakcija, atsakas į biotinius aplinkos poveikius; būdinga žemiausioms gyvoms būtybėms), gali būti teigiami (organizmas juda dirgiklio link) ir neigiami (organizmas šalinasi dirgiklio). Elementarūs refleksai (tam tikro raumens arba raumenų grupės reakcijos) dar skirstomi į tonusinius (ilgalaikis raumenų susitraukimas, pavyzdžiui, būtinas tam tikrai galvos arba kūno padėčiai palaikyti) ir fazinius (trumpi sutraukimo arba atpalaidavimo raumenų atsakai į kūno paviršiaus dirginimus). Funkciniai refleksai – organizmo gyvybinių funkcijų palaikymo reakcijos (kvėpavimas, virškinimas, širdies ir kraujagyslių bei kiti refleksai). Instinktyvūs veiksmai, kuriuos dažniausiai sukelia kuris nors vienas požymis (pavyzdžiui, kiro jauniklių maisto priėmimo reakciją sukelia tik toks suaugusio paukščio snapas, ant kurio galiuko yra raudona dėmė), yra sudėtingiausia stereotipinio elgesio forma (instinktai). Išmokto elgesio formos: išmokimas (įgimtas elgesys, išmokstamas kartojant situaciją), pripratimas (organizmo arba kurio nors jo dalies reakcijų silpnėjimas arba išnykimas situacijai kartojantis arba tapus nereikšmingai). Protingo elgesio forma – bet koks organizmo patyrimas, įgytas mėginimais ir klaidomis, uždavinių mintyse sprendimas, reguliuojamas mąstymo, be išankstinio išmokimo. Elgesys (kaip ir psichikos aktyvumas) turi savo priežastis (vadinamas reikmėmis, motyvais), kurios suteikia elgesiui tam tikro kryptingumo. Būna lytinė, mitybos, socialinė, kooperavimosi, teritorijos gynimo ir kitos motyvuoto elgesio rūšys. Žmonių elgesys būna nesąmoningas ir sąmoningas (tikslingas elgesys vadinamas veikla).
Pirmąkart elgesį mėginta paaiškinti 18 amžiuje, remiantis mechanistiniu determinizmu (elgesys buvo aiškinamas kaip vienas fizinių kūnų sąveikos tipų). Elgesio moksliniai tyrimai pradėti 19 amžiaus pabaigoje. Iš pradžių tirtas gyvūnų elgesys, dažniausiai jų sąveikos su aplinka mechanizmas; elgesys aiškintas remiantis klasikine reflekso teorija (elgesys – refleksų visuma, o kiekvienas elgesio aktas – organizmo reakcija į išorės stimulą). 20 amžiaus pradžioje elgesys tapo etologijos ir genetikos mokslų tyrimo objektu. Pradėta taikyti objektyvūs elgesio tyrimo metodai, nustatytas gyvų būtybių elgesio tikslingumas. Rusų fiziol. I. Pavlovas sukūrė gyvūnų aukštosios nervinės veiklos, kurią laikė elgesio sinonimu, teoriją. Biheiviorizmo atstovai visą psichikos tyrimą pakeitė elgesio analize. Šios teorijos, o vėliau ir kai kurie kognityvinės psichologijos atstovai psichologiją apibūdino kaip mokslą apie elgesį, kuriam priskyrė tik stebimas ir motyvuojamas aktyvumo apraiškas. 20 amžiaus 4 dešimtmetyje neobiheivioristai (neobiheiviorizmas) elgesiui priskyrė ir vidinio aktyvumo procesus, vadindami juos vidinėmis būsenomis, tarpiniais procesais, hipotetiniais konstruktais.
1868