Vandervelde Émile (Emilis Vandervèldė) 1866 01 25Ixelles (Briuselio rj.) 1938 12 27Briuselis, Belgijos politikos veikėjas, teisininkas. Belgijos karališkosios mokslų, literatūros ir menų akademijos narys (1913).
Išsilavinimas ir politinė veikla
1885 baigęs teisę Briuselio laisvajame universitete, dėstė jame; profesorius (1895). Nuo 1885 Belgijos socialistų partijos narys, nuo 1928 – lyderis. 1894–1938 Belgijos parlamento narys. 1900–18 II internacionalo tarptautinio socialistų biuro pirmininkas. Dalyvavo I pasauliniame kare. 1914 valstybės ministras, 1916 ir 1935–36 Ministrų tarybos narys, 1917–18 civilinio ir karinio valdymo, 1918–21 teisingumo, 1925–27 užsienio reikalų, 1936–37 visuomenės sveikatos ministras. 1919–20 Belgijos atstovas Paryžiaus taikos konferencijoje, 1923–25, 1927–35 ir 1937–38 – Socialistiniame darbininkų internacionale. 1919 pasirašė Versalio taiką, 1925 – Locarno sutartis (vienas jų kūrėjų). Kritikavo SSRS, pasisakė už Belgijos kolonijinę politiką, visuotinius rinkimus.
Émile Vandervelde
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Pramoninė evoliucija ir kolektyvizmas (L’Évolution industrielle et le Collectivisme 1896 22008), Žemės ūkio problema Belgijoje (La Question agraire en Belgique 1897), Socializmas Belgijoje (Le Socialisme en Belgique, su J. Destrée, 1898), Žemės nuosavybė Belgijoje (La Propriété foncière en Belgique 1900), Socializmas ir žemės ūkis (Le Socialisme et l’Agriculture 1906).