emòcijos (pranc. émotion < lot. emoveo – išjudinu, jaudinu), subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Emocijos reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktus). Stipresnės emocinės reakcijos fiziologinį organizmą sužadina (stipriau plaka širdis, įsitempia raumenys, džiūsta burna, išsiplečia vyzdžiai ir kita), reiškiasi išraiškos veiksmais (kūno, veido raiška, balso intonacija ir kita). Emocijoms būdinga poliariškumas (teigiamos, neigiamos, aktyviosios, arba steniškosios, ir pasyviosios, arba asteniškosios, emocijos) ir ambivalentiškumas (vienu metu to paties objekto atžvilgiu gali būti juntami priešingi išgyvenimai, pavyzdžiui, stiprus pavydas sukelia ir meilę, ir neapykantą). Poreikio patenkinimas kelia teigiamas (pavyzdžiui, džiaugsmo, malonumo), nepatenkinimas – neigiamas (pavyzdžiui, liūdesio, nemalonumo) emocijas. Aktyviosios emocijos skatina organizmo sistemą veikti ir didinti jos energiją, pasyviosios emocijos ją slopina. Aktyviosios emocijos paprastai sukuria įtampos, pasyviosios – palengvėjimo, arba atomazgos, būsenas. Emocijos gali būti stiprios ir silpnos (priklauso nuo to, kokią reikšmę organizmui turi emocijas sukėlę veiksniai). Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos (konfliktas tarp jų dažnai sukelia neurozes). Paprasčiausia emocijos forma yra emocinis tonas (pojūčių, suvokimų, vaizdinių, kartais minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis pasitenkinimą arba nepasitenkinimą). Tobuliausia žmogaus emocijos forma – ilgalaikiai jausmai, kuriuos sukelia dvasiniai poreikiai. Kitos emocijų formos: afektas, aistra, baimė, fobija, frustracija, nerimas, nuotaika, stresas. Emocijos atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos smegenų, veiklos. Kylant emocijoms pakinta kvėpavimo, virškinimo organų, širdies ir kraujagyslių sistemos, vidaus sekrecijos liaukų, griaučių ir raumenų veikla.

Ontogenezėje emocijos ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja gebėjimas reguliuoti jas ir jų išorinę raišką. Žmogaus emocijos yra susijusios su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai (empatija), meno kūrinių, informacijos poveikis ir kita. Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo būdus ir priemones. Viena priemonių yra išorinė išraiška, arba emocinė ekspresija (mimika, kalba, gestai), turinti informacinį ir socialinį pobūdį. Įvairių laikotarpių ir kultūrų žmonių išorinė išraiška skirtinga, bet svarbiausios emocijos yra panašios.

Pirmasis biologinę emocijos raiškos paskirtį tyrė C. R. Darwinas (1872). Jis teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai formuojantis emocijos turėtų išnykti. Dabartinei emocijos fiziologinių mechanizmų sampratai pradžią davė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas W. Jamesas (1884) ir danų fiziologas C. G. Lange (1885), kurie atskirai vienas nuo kito paskelbė teoriją (vadinamoji Jameso ir Lange’s teorija), kad emocijos išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologai W. B. Cannonas (1927) ir Ph. Bardas (1931) eksperimentais (vadinamoji Cannono ir Bardo teorija) įrodė, kad emocijas žadinantis dirgiklis tuo pat metu sukelia ir fiziologines reakcijas, ir subjektyvų emocijų išgyvenimą. 20 amžiaus pradžioje S. Freudas pabrėžė tobuliausių emocijų reikšmę bei įtaką žmogaus gyvenimui ir raidai. 20 amžiaus 2 pusėje dauguma mokslininkų teigė, kad pažinimo procesai (suvokimas, atmintis ir mąstymas) yra svarbi emocijos sudedamoji dalis. S. Schachteris, sukūręs dviejų veiksnių teoriją (1962), teigė, kad emociją sudaro 2 veiksniai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. Zajoncas teigė (1984), kad kai kurios emocijos kyla spontaniškai ir yra nesusijusios su sąmoningu pažinimu, tai yra emocijos pajuntamos anksčiau, negu spėjama pagalvoti (pavyzdžiui, iš karto patinka koks žmogus arba daiktas, iš pradžių nežinant, kodėl jis patinka). R. S. Lazarusas pabrėžė (1984) pažintinių vertinimų vaidmenį – daugelis svarbių emocijų kyla iš ankstesnių aiškinimų ir išvadų.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką