enkáustika (gr. enkaustikē < enkaiō – išdeginu), vãško tapýba, tapymas pigmentais, sumaišytais su bičių vašku. Pakaitinta skysta vaškinių dažų masė tepama teptuku ant gruntuoto medinio paviršiaus arba sienos. Tirštesni (pastos konsistencijos) dažai tepami specialiu įrankiu – mentelės pavidalo spyruokliniu smailaus galo įtaisu su talpa karštam vaškui. Po to paviršius gludinamas šilta laidyne, minkštu audiniu. Enkaustika atspari drėgmei ir šviesai, tačiau jautri aukštai temperatūrai. Enkaustika žinota jau senovės Egipte (al Fajumo portretai), buvo paplitusi senovės Graikijoje, Romoje, Bizantijoje. Plinijus Vyresnysis aprašė enkaustikos atmainas – 2 senoviškas (viena jų skirta tapyti ant dramblio kaulo) ir vieną modernią (laivams dekoruoti); jo nuomone, technikos senumą rodo dažų tepimas ne teptuku, o mentele. 8–9 a. enkaustika nunyko. Bandyta atgaivinti Renesanso epochoje (Leonardo da Vinci eksperimentai, 1503–05). 19 a. vokiečių dailininkas J. Schnorras von Carolsfeldas (1794–1872) enkaustika dekoravo Liudviko I rezidenciją Miunchene. Vašką su pigmentais kai kuriems savo paveikslams maišė V. van Goghas, J. Reynoldsas. Enkaustika kartais taikyta ir 20 amžiuje (Jungtinių Amerikos Valstijų dailininkas J. Johnsas).

2972

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką