enklitikai

enkltikai (gr. enklitikos < enklinō – palinkstu, pasislenku į šoną), nekirčiuoti žodžiai, prišliję prie normaliai kirčiuojamų (ortotoninių) žodžių galo ir tariami kartu su jais. Būdingi indoeuropiečių kalboms kalboms. Enklitikai paprastai yra vienskiemeniai įvardžiai, dalelytės, polinksniai (lietuvių Susapnãvo ji grãžų sãpną; Ir geràs gi tu, Smanai, aks tur, lenkų widzę go, można by). Jie linkę nereguliariai trumpėti ir virsti tam tikromis morfemomis (senovės lietuvių *namuñ pie ‘prie namų’ → namupi → namup). Senieji enklitikai išsaugo ilgąsias galūnes, neleidžia joms sutrumpėti (geró‑ji ir gerà, neše‑s(i) ir neš).

1824