entomològija (entomo… + gr. logos – mokslas), zoologijos šaka, tirianti vabzdžius. Vabzdžių įvairovę ir filogenezę tiria vabzdžių taksonomija ir sistematika, jų reikšmę ekosistemose – vabzdžių ekologija, vabzdžių organizmo funkcijas – vabzdžių fiziologija. Taikomosios entomologijos sritys nagrinėja jų reikšmę žmogui. Pvz., žemės ūkio entomologija, kuri yra augalų apsaugos mokslo dalis, tiria kultūrinių augalų kenkėjus ir plėšrūnus, reguliuojančius tų kenkėjų populiacijas, taip pat augalų apdulkintojus. Miško entomologija tiria ekonomiškai svarbių medžių rūšių kenkėjus, medienos pažeidėjus, medicininė entomologija – žmogaus, gyvūnų ir kultūrinių augalų ligų nešiotojus, t. p. vabzdžius – alerginių ir kitų ligų sukėlėjus. Vabzdžių patologija tiria cheminių ir biologinių veiksnių žalingą poveikį vabzdžių organizmui siekiant sukurti naujus žalingų vabzdžių kiekio reguliavimo metodus, techninė entomologija – įvairioms medžiagoms kenkiančius vabzdžius, teisminė entomologija – lavonuose gyvenančius vabzdžius nekrofagus.
Pasaulyje
Seniausieji vabzdžių atvaizdai aptinkami senovės egiptiečių freskose ir skulptūrose, aprašymai – senovės hebrajų raštuose. Šiuolaikinei entomologijai pradžią davė M. Malpighi (Italija) šilkaverpio anatomijos (1669) ir J. Swammerdamo (1637–80, Olandija) vabzdžių metamorfozės ir anatomijos tyrimai. 1756 M. J. Brissonas (Didžioji Britanija) išskyrė vabzdžius kaip atskirą nariuotakojų klasę. Pirmosios entomologų draugijos buvo įkurtos 1832 Prancūzijoje ir 1834 Didžiojoje Britanijoje. 20 a. pradžioje buvo kaupiami duomenys apie vabzdžių ekologiją (V. E. Shelfordas, R. F. Chapmanas, Jungtinės Amerikos Valstijos; K. P. T. Friederichsas, W. Tischleris, Vokietija). 20 a. pabaigoje buvo atliekami fiziologiniai ir su jais susiję toksikologiniai vabzdžių tyrimai (R. Chauvinas, Prancūzija; K. D. Roederis, Jungtinės Amerikos Valstijos). Svarbiausios šiuolaikinės entomologijos problemos: žalingų vabzdžių efektyvių naikinimo būdų kūrimas, kova su aplinkos užterštumu, retų ir nykstančių vabzdžių apsauga.
Lietuvoje
Vabzdžius pirmieji tyrinėjo 19 a. S. B. Jundzilas, E. K. Eichvaldas, S. B. Gorskis, K. Tyzenhauzas. 1875 Paryžiuje M. K. Girdvainis išleido atlasą Bitės anatomija (Anatomia pszczoły). Vabzdžių būrių pavadinimus lietuvių kalba 1861 publikavo L. Ivinskis. 20 a. pradžioje vabzdžiai buvo tiriami bandymų, augalų apsaugos, gamtos tyrimo stotyse. J. Kriščiūnas parašė knygą Augalų ligos (1912), Bitininkystė (1933). T. Ivanauskas 1922 paskelbė Lietuvos vabzdžių sąrašą, parašė Vadovėlį vabzdžiams rinkti (1924). A. Palionis išleido knygą Indėlis Lietuvos drugių faunai pažinti (1932), S. Mastauskis – Taikomosios entomologijos kursą (4 d., 1928–34). Vilniaus krašto vabzdžius tyrė J. Prüfferis, J. Wengrisówna. Po II pasaulinio karo entomologiniai tyrimai atliekami Gamtos tyrimų centro Ekologijos institute (iki 1959 Biologijos institutas, 1959–89 Zoologijos ir parazitologijos institutas), Vilniaus universitete, Lietuvos miškų institute, Lietuvos edukologijos universitete, Aleksandro Stulginskio universitete. A. Lešinskas ir S. Pileckis parengė Vadovą Lietuvos vabzdžiams pažinti (1967), V. A. Jonaitis – knygą Lietuvos ichneumonidai (1983), R. Kazlauskas – atlasą Lietuvos drugiai (1984). P. Ivinskis 1993 sudarė Lietuvos drugių sąrašą. Veikalų apie Lietuvos straublinius vabzdžius paskelbė S. Molis, R. Rakauskas, žirgelius – A. Stanionytė, dvisparnius – V. Podėnaitė, S. Pakalniškis, S. Podėnas, plėviasparnius – P. Zajančkauskas, V. A. Jonaitis, A. Jakimavičius, A. Stanionytė, V. Monsevičius, E. Budrys. Vabzdžių chemorecepciją tyrė A. Skirkevičius, G. Vaitkevičienė ir kiti, cheminę ekologiją – V. Būda, V. Karalius, R. Mozūraitis ir kiti. Nuo 1965 veikia Lietuvos entomologų draugija.
L: Lietuvos fauna. Vabalai 2 d. / sud. S. Pileckis, V. Monsevičius Vilnius 1995–97.
2240