èpas (gr. epos – žodis, pasakojimas), èpika, viena iš trijų pagrindinių (šalia lyrikos ir dramos) literatūros rūšių – pasakojamojo pobūdžio grožiniai kūriniai. Epo esmę, specifiką ir svarbiausius ypatumus nusakė Aristotelis Poetikoje. Ši tradicija literatūros moksle išliko iki dabar, tik nuolat papildoma naujais duomenimis ir naujomis metodologijomis (didelę reikšmę turėjo struktūralizmas, semiotika, diskurso teorijos). Epinių kūrinių svarbiausi struktūriniai elementai – pasakojimas, fabula, personažai, reliatyvi vaizduojamojo pasaulio autonomija, rišli teksto visuma. Epo laikas – būtasis (arba įvairios jo imitacijos), jame paprastai pasakojama apie praeitį, apie tai, kas jau įvyko; struktūra 2 lygmenų – pasakotojo (naracijos aplinkybės) ir fabulos (vaizduojamų įvykių ir personažų). Epo ištakos siejamos su pasakojamąja tautosaka (mitais, legendomis, sakmėmis, pasakomis), kurioje bendruomenė išreikšdavo pasaulio sampratą ir patirtį. Tai būdinga ir senovės Rytų, graikų, romėnų, suomių ir kitiems epams (epas). Ilgainiui epas labai kito, šakojosi į daugybę žanrų ir žanrinių atmainų. Pagal pateikimo formas skiriami eiliuoti (epas, poema, poetinė apysaka) ir proziniai (romanas, apysaka, apsakymas, novelė) epai. Literatūros moksle epas dar skirstomas pagal vaizduojamą laiką (istorinis, fantastinis), tematiką (nuotykių, meilės), naracijos formas (trečiojo asmens, pirmojo asmens) ir kitus kriterijus. Eiliuotas epas buvo ypač populiarus maždaug iki 19 a. vidurio. Vienas svarbiausių prozinio epo žanrų – romanas, kuris plėtojosi nuo kanoninio, objektyvaus iki sudėtingo, subjektyvaus pasakojimo, vidinio monologo, sąmonės srauto (M. de Cervanteso Don Kichotas, L. Sterne’o Sentimentali kelionė, J.‑J. Rousseau Išpažintis, H. de Balzaco Tėvas Gorijo, L. Tolstojaus Karas ir taika, G. Flaubert’o Ponia Bovari, M. Prousto Prarasto laiko beieškant, J. Joyce’o Ulisas, A. Robbe’o-Grillet Pavydas).
Epinė proza lietuvių literatūroje
Lietuvių epinė proza formavosi 19 a. antroje pusėje (M. Valančiaus Palangos Juzė). Jos raidą atspindi Žemaitės, J. Biliūno, J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės, A. Vaičiulaičio, P. Cvirkos, A. Škėmos, M. Katiliškio, M. Sluckio, J. Avyžiaus, R. Lankausko, J. Apučio, R. Granausko, B. Radzevičiaus, S. T. Kondroto, R. Gavelio, J. Kunčino, J. Ivanauskaitės kūriniai.
778