epigramà (gr. epigramma – užrašas), poezijos žanras; trumpas, sąmojingas, dažnai satyrinio pobūdžio kūrinys, kuriame pajuokiama konkretus asmuo arba visuomeninio gyvenimo blogybės. Būdinga glausta, paprastai monostrofinė forma, ironija, paradoksai, žodžių žaismas. Atsirado 7–6 a. pr. Kr. Graikijoje. Iš pradžių epigrama buvo vadinamas eiliuotas užrašas ant paminklo, šventyklos sienos, antkapio, indų, vėliau – kritinio, pamokomojo ar panegirinio turinio kūrinys. Epigramos pradininkas – Simonidas. Romėnų literatūroje epigrama įgijo ryškų satyrinį pobūdį (Katulas, Marcialis, Tibulas, Propercijus). Ypač populiari epigrama buvo 16–18 a. Vakarų Europos literatūroje. Naujųjų laikų epigramoje sustiprėjo filosofinis pradas. Žymesni kūrėjai: prancūzų literatūroje – C. Marot, J. de La Fontaine’as, J.‑B. Racine’as, Voltaire’as, vokiečių – M. Opitzas, G. E. Lessingas, J. W. Goethe, F. Schilleris, anglų – A. Pope’as, R. Burnsas, S. T. Coleridge’as, G. Byronas.
Epigrama Lietuvos literatūroje
Lietuvoje pirmosios epigramos sukurtos 16 a. lotynų kalba. P. Roizijaus epigramų pagrindinės temos – diduomenės atstovų gobšumas, prisitaikėliškumas. L. Bojerio išlikusiose 2 epigramose išjuokiamas evangelikas reformatas A. Volanas ir aukštinamas katalikas Vilniaus kanauninkas A. Jurgevičius. Aštuonių eilučių V. Daujoto-Labūnauskio epigrama lotynų kalba išspausdinta M. Daukšos Postilėje (1599) kaip dedikacija vyskupui Merkeliui Giedraičiui. Lietuvių kalba epigramas pradėjo rašyti 18–19 a. pradžioje A. F. Šimelpenigis (jaunesnysis), A. Klementas, D. Poška. Bičiuliams pasiskaityti skirtose epigramose pašiepiamos kasdienės ydos, siekiama pabrėžtos sąmojingos pabaigos, kartais imituojama liaudiškų priežodžių sandara. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje epigramas pradėta spausdinti periodinėje spaudoje, ypač humoristiniuose žurnaluose. Jose atsispindėjo politinių įvykių komentarai ir skirtingų ideologijų argumentai. Epigramų sukūrė V. Kudirka, P. Vaičaitis, J. Mačys-Kėkštas, J. Janonis, A. Jakštas. 1933 Rygoje A. Pavilionis išleido pirmąjį epigramų rinkinį, kuriame socialinę tikrovę kritiškai vertino kandžiais aforizmais. Sovietinės okupacijos metais epigrama buvo kuriama kaip satyrinis eilėraštis, pašiepiantis neva buržuazinės praeities liekanas (T. Tilvyčio, A. Žukausko, A. Jonyno kūriniai). A. Pabijūno (rinkinys Kepurė dega 1961), G. Kanovičiaus (Linksma akim 1964), P. Raščiaus (Pirštai tarp durų 1966), A. Dabulskio (Basas Pegasas 1977) epigramos glaustos, joms būdingos antitezės, efektingos pabaigos. Epigramiškumo siekiama išeivijos poetų L. Žitkevičiaus (Daiktai ir nuorūkos 1954), A. Barono (Trejos devynerios 1961), A. Gustaičio (Ir atskrido juodas varnas 1966) parodijinio tipo eilėraščiuose, išjuokiančiuose lietuvių emigrantų amerikonėjimą.
P: Lietuvių epigrama ir parodija Vilnius 1983.
54