epitãfija (gr. epitaphios – antkapinis), lyrinis filosofinis, aforistinis, paprastai eiliuotas kūrinys, skirtas mirusiam asmeniui ar pražuvusiam dalykui. Susiformavo Graikijoje 5 a. pr. Kr., išpopuliarėjo Renesanso epochoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 16–17 a. lotynų kalba sukurta epitafijų valstybės ir Bažnyčios veikėjams pagerbti. Viena pirmųjų epitafijų lietuvių kalba – B. Petravičiaus parašyta epitafija, paskelbta 1638 Romoje J. J. Buccarduso sudarytame rinkinyje Monumentum Romanum. Iki 19 a. epitafija siejosi su panegirika, trenais, rečiau satyra. Lietuvių kalba epitafijos rašomos nuo 19 a. vidurio. Dabartinėje lietuvių literatūroje epitafijos retos. Jų yra parašę B. Brazdžionis, H. Nagys, S. Geda, A. Baltakis ir kiti.
3137