Epỹro karalỹstė, feodalinė albanų ir graikų valstybė (1204–1337). Sostinė Artos miestas. Susikūrė Epyre per IV kryžiaus žygį kryžininkams užgrobus Konstantinopolį. Sukilimo prieš užgrobėjus vadas Mykolas I Komninas Dukas pasiskelbė karaliumi, įkūrė sostinę.
1210 Epyro karalystė nominaliai pripažino leninę priklausomybę Venecijai, kuri nuo seno turėjo krašte privilegijų ir pretendavo į visą kraštą. Per visą Epyro karalystės gyvavimo laikotarpį jos centrinė valdžia nesustiprėjo, didelę reikšmę greit įgijo karinių administracinių apygardų valdytojai. Dėl dažnų karinių konfliktų ir vedybų politikos nuolat kito karalystės teritorijos dydis: tarp 1230–37 ji padalyta (dalis atiteko Nikėjos imperijai, kuri 1246 užkariavo vieną karalystės centrų – Tesalonikus). Venecija išsaugojo amatų, druskos ir grūdų prekybos laisvę Epyro karalystės teritorijoje.
Graikų, italų, prancūzų, serbų, albanų gyvenama karalystė buvo veikiama graikų stačiatikių religijos ir Bizantijos kultūros, pirmiausia valdovo dvaro papročių.
Kaimynų kariniai puolimai nualino karalystę. 1252 Epyro karalystės karalius tapo Nikėjos imperatoriaus vasalu, nuo 1259 imperijos centrinė valdžia ją pradėjo laikyti despotija. Atkurtos Bizantijos imperijos imperatorius Andronikas III Paleologas 1337 Epyro karalystę prisijungė.
396