erãtiniai riedulia, iš tolimų kraštų (pirminės slūgsojimo vietos) ledynų arba jų tirpsmo vandenų atvilkti, apzulinti ir dažnai ledyninius įrėžius turintys rieduliai arba uolienų luistai. Stambių eratinių riedulių (vyrauja susidarę iš magminės kilmės uolienų) dažniausiai aptinkama moreninėse lygumose, aukštumų akumuliacinėse kalvose. Ypač vertinami vadinamieji būdingieji (teritoriškai atpažintos Fenoskandijos vietovių paviršiuje esančių uolienų atplaišos) eratiniai rieduliai, nes iš jų aptikimo moreninių nuogulų storymėje arba jos paviršiuje sprendžiama apie apledėjimo centrą, ledyno slinkimo kryptį ir išplitimą, apledėjimų skaičių ir kita. Eratiniais rieduliais vadinami ir fosilijų turintys nuosėdinių uolienų rieduliai, padedantys atlikti teritorijos apledėjimo rekonstrukciją.

ledyniniai įrėžiai riedulio paviršiuje

1911 Suomijos mokslininkas J. J. Sederholmas sudarė ir paskelbė žemėlapį, kuriame atvaizduotos būdingųjų riedulių išnešiojimo kryptys – rieduliai išsisklaido vėduoklės pavidalu šiaurinėje Europos dalyje. Bendradarbiaujantys Estijos ir Latvijos geologai nustatė (1971), kad Baltijos šalyse paplitę rieduliai yra susidarę iš Smålando, Stokholmo ir Uppsalos granitų, Baltijos jūros dugno uolienų, Dalarnos ir Suursaaro (Goglando) porfyrų, Botnijos porfyrų ir granofyrų, Alandų salų, Pietvakarių Suomijos ir Vyborgo uolienų.

Lietuvoje

Lietuvoje daugiausia randama paskutinio apledėjimo ledynų iš Skandinavijos atstumtų eratinių riedulių. Pagal petrografinę sudėtį vyrauja magminės kilmės uolienos (daugiausia įvairios sudėties granitai).

Būdingųjų riedulių paplitimo Lietuvos teritorijoje žemėlapį 1960 sudarė geologas Rimvydas Tarvydas, jį vėliau tikslino prof. A. Gaigalas.

1417

-eratinis riedulys

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką