Eridù, senovės miestas Mesopotamijos pietinėje dalyje, apie 30 km į pietvakarius nuo an Nasirijos miesto, prie dabartinės Abu Šahraino gyvenvietės Irake.
Istorija
Seniausias šumerų politikos, kultūros ir ekonomikos centras, vandenų ir išminties dievo Enkio kulto vieta. Miestas įkurtas penkto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje gyvenvietės vietoje (aptikta šešto tūkstantmečio prieš Kristų vidurio radinių), vėliau išaugo. 3800–2900 pr. Kr. klestėjo, nuo apie 2100 pr. Kr. (iškilus Ūro miestui) ėmė smukti, 600 pr. Kr. sunyko, ilgainiui užpustytas smėlio.
Tyrimai
Eridu griuvėsius 1855 atrado Johnas Georgeʼas Tayloras, 1946–50 tyrinėjo anglų archeologai Reginaldas Campbell‑Thomsonas ir Setonas Lloydas bei irakiečių – Mihammadas Ali Mustafa ir Fuadas Safaras.
Atidengta nebaigto statyti zikurato (apie 2150–2000 pr. Kr.) liekanos, jo papėdėje aptikta 18 šventyklų (4300–3100 pr. Kr.), ankstyvojo laikotarpio dvejų rūmų (apie 2500 pr. Kr.), miestiečių ir amatininkų namų liekanų. Ankstyvieji pastatai dažniausiai keturkampio formos, statyti iš nedegtų plytų, vienos patalpos, vėlyvieji – susideda iš ilgos salės pastato centre, kurią supa simetriškai išdėstytos šoninės patalpėlės. Netoli šventyklų aptiktas trečio tūkstantmečio prieš Kristų kapinynas (ištirta apie 200 kapų). Rasta pieštais ornamentais dekoruotų keraminių indų, terakotinių figūrėlių, degto molio dirbinių.
Eridu zikurato liekanos
2674