Essauira (pranc. Essaouira, arab. as-Savīra; Esáura), miestas Maroko vakaruose, į šiaurę nuo Agadyro, prie Atlanto vandenyno.
70 700 gyventojų (2013). Žvejybos uostas. Plentai į Agadyrą, Kasablanką, Marrakešą. Chemijos, odos apdirbimo, maisto (daugiausia žuvų apdorojimo) pramonė. Amatai. Turizmas. Netoli Essauiros gaunama nafta ir gamtinės dujos. Istorijos muziejus.
Architektūra
Miesto centras (medina; pasaulio paveldo vertybė, nuo 2001) – 18 a. vidurio įtvirtintas jūrų uostas (prancūzų architektas N. T. Cornut). Apjuostas siena, panašia į projektuotas prancūzų karo inžinieriaus ir architekto S. de Vaubano, jo planavime, pastatų architektūroje dera europietiškos bei arabų statybos tradicijos. Žymesni statiniai: Bab Marrakešo bastionas, fortai (tarp jų – Sqala du Port, Sqala du Medina), miesto vartai (tarp jų seniausi – Jūros vartai, 1171), yra mečečių (Kasbos, Ben Jossefo), sinagogų (Simono Attiaso, 19 a.), bažnyčių (Portugalų, 18 a. pabaiga), senieji Karališkieji rūmai. Išliko žydų kvartalas (Mellah), kasba (miesto seniausioji dalis su buvusiais administraciniais pastatais).
Istorija
Minima nuo 7 a. pr. Kr.; čia lankėsi Kartaginos, vėliau ir Romos jūrininkai. 146 pr. Kr. pateko į Romos įtaką. 42–apie 429 (su pertraukomis) priklausė Romos Tingio Mauretanijos provincijai. 7 a. užimtas arabų. 11–13 a. valdoma įvairių vietos dinastijų. 13 a. atiteko Marokui. 14 a. mieste portugalų pirkliai įkūrė prekybos faktoriją. 16 a. čia apsigyveno daug iš Ispanijos pabėgusių žydų; miestas suklestėjo. 18 a. pabaigoje Maroko sultonų iniciatyva įtvirtinta; tapo karo laivyno baze. 1912–56 priklausė Prancūzijos Maroko protektoratui. Nuo 1956 Maroko miestas. 20 a. pabaigoje tapo turizmo centru.
2271