estètinė veiklà, estetikos kategorija, žyminti analitinių tyrinėjimų, teorinių įžvalgų ir filosofinių interpretacijų objektą. Estetinei veiklai, kaip estetikos objektui, susiklostyti įtakos turėjo nuostata, kad estetinis suvokimas nėra vien tik pažinimo, bet pajautos, supratimo, vertinimo ir kūrimo aktas bei prasmių suteikimo būdas, kitoks nei loginis ar kalbinis. Estetinės veiklos sąvoką pagrindė I. Kantas veikale Sprendimo galios kritika (Kritik der Urteilskraft 1790). Estetinės veiklos koncepto turinį sudaro intencijų, proceso ir rezultato fazės. Jos apima estetinių ir meninių vertybių kūrimą ir suvokimą, gamtos, technikos, dvasinių vertybių ir nevertybių pajautą, šių pajautų santykį su prasmėmis ir jų konvencinę išraišką tokia estetine kalba, kuri geriausiai sužadina ir skatina suvokiančiojo dvasinį nusiteikimą, aktyvumą ir atvirumą pajautai. Pajauta yra estetinės veiklos semantinis branduolys, išreiškia harmonijos su savimi ir pasauliu siekį. Estetinė veikla remiasi sąmone ir pasąmone, mąstymo, vaizduotės, kalbos ir pajautos derme; joje vyrauja pajauta. Estetinė veikla, kaip prasmių susidarymo–suteikimo ir pateikimo būdas, kuris pagrįstas pajauta, skiriamas nuo prasmių susidarymo kalbiškai transformuojant tekstus arba teoriškai mąstant, kai prasmė išsirutulioja iš konceptualios teorinės sistemos kaip loginių ryšių išdava. Estetinei veiklai priskiriamos pajautos šakos (būdai): ekstrasensorinė, juslinė, emocinių išgyvenimų, intelektinių intuicijų ir kultūrinių filosofinių įžvalgų. Tiesos, vertybės ir normos individualioje pajautoje įgauna įasmenintą prasmę, kuri estetinėje veikloje tampa pajautos rezultatu. Pastarasis išsakomas, įvardijamas žodžiais arba išreiškiamas simboliais, metaforomis bei kitomis kultūrinėmis konvencijomis ir neverbalinėmis ženklų sistemomis. Meninė veikla yra estetinės veiklos regimybė (t. p. iliuzija, fikcija), jos sąlygiška atmaina, turi specifinę dvasinę paskirtį, kuri nulemia visus meninės kūrybos ir meno suvokimo ypatumus. Estetinės veiklos samprata leidžia ir įpareigoja matyti bei aiškintis estetinių vertybių kūrimo, buvimo, suvokimo etapus, kurie priklauso nuo estetinės veiklos sandų paskirties ir kitų ypatumų, todėl praktinė, kasdienybės, meno ir jo šakų estetika savo egzistavimu turi prasmę, nes bendriesiems estetinės veiksenos dėsningumams suteikia pateisinimą bei specifinę problematiką. Postmodernistinės kultūros raida apima ne vien istoriškai nusistovėjusius estetinės veiksenos sandus, ji kvestionuoja klasikinę meno sampratą, iškelia virtualios tikrovės estetinę paskirtį, mėgina įteisinti naujas estetinės veiklos ir kalbos apraiškas – instaliacijas, asambliažą, visuotiną estetizaciją, environmentą, atmatų dailę, fluxus, veiksmo tapybą, ready-made, menines akcijas – kaip meno formas ir keisčiausius estetinės kalbos, mąstymo, pajautos, grožio ir bjaurumo junginius. Konceptualizuodama vizualinę kultūrą ir išgyvenimais prisodrindama filosofinį mąstymą, estetinė veikla kartais turi abejotinų tendencijų sulieti meną su filosofija, nepateisinamo piktnaudžiavimo siekiant originalumo, pasityčiojimo iš vertybių ir šventumo, pataikavimo banalumui, juslumui. Klostosi nauja estetinės veiklos samprata, kuri pabrėžia ir iškelia pajautos universalų pobūdį, grindžia jos ugdomąją, kultūrinę bei dvasinę reikšmę. Pastaroji nėra menkesnė už loginį mąstymą ir tik kartu su juo grindžia egzistencinės būties pamatus.
384