èstų kalbà priklauso uraliečių kalbų šeimos Baltijos finų pogrupiui. Estijos valstybinė kalba. Vartojama ir gretimose Europos šalyse, Šiaurės Amerikoje, Australijoje; iš viso 1,13 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžia). Skiriamos šiaurės ir pietų tarmės. Bendrinė estų kalba remiasi šiaurės tarmių centrinėmis šnektomis. Ji įsitvirtino 19 a. antroje pusėje ir užgožė kitą bendrinės kalbos variantą, kuris nuo 17 a. formavosi pietų tarmių pagrindu.
Estų kalbos fonetika
Estų kalba yra agliutinacinė. Fonetinę sistemą sudaro 9 balsiai ir 18 priebalsių (sprogstamieji b, d, g visada duslūs). Ilgieji garsai žymimi dviem raidėmis (linn ‘miestas’, liin ‘linija’); skiriami ilgieji (kallas ‘krantas’) ir ypač ilgi (kallas ‘(jis) įpylė’) priebalsiai, nors jie rašomi taip pat.
Estų kalbos sintaksė
Yra 14 linksnių, giminės kategorijos neturi. Vartojamos vientisinės ir sudėtinės veiksmažodžio formos (lugesin ‘skaičiau’, olen lugenut ‘esu skaitęs, ‑čiusi’); būsimasis laikas gramatiškai neskiriamas. Kaitomųjų žodžių kamienui būdinga priebalsių silpnojo ir stipriojo laipsnio kaita (poeg ‘sūnus’, pojad ‘sūnūs’).
Estų kalbos leksika
Leksikoje nemaža senų baltizmų (hall ‘šalna’, kirves ‘kirvis’, tütar ‘duktė’), vėlyvesnių skolinių iš vokiečių, suomių ir kitų kalbų.
Vartojami lotyniški rašmenys.
330