ètika, bendrųjų dorovės normų taikymas medicinoje. Jos raidai įtakos turėjo mokslo bei technologijos evoliucija, socialiniai, ekonominiai ir demografiniai pokyčiai, dorinės vertybės, nustatančios, kas yra žmogus, koks jo sveikatos, ligos, mirties, skausmo, kančios suvokimas kintant tam tikroms socialinėms, etinėms, politinėms vertybėms. Apima gydytojo ir paciento, gydytojo (paciento) ir gydymo įstaigos bei gydytojo (paciento) ir visuomenės santykius. Klasikinė medicinos etika analizuoja su gyvybės pradžia ar gyvenimo pabaiga susijusius sprendimus (nėštumo nutraukimas, gyvybės išsaugojimas, eutanazija, gydymo netaikymas ir kita; bioetika). Gyvybę pratęsiančių technologijų taikymas medicinos praktikoje nulėmė mirties sampratos kaitą, iškėlė gydymo ar gaivinimo netaikymo problemą bei asmens autonomijos svarbą gyvenimo pabaigos akivaizdoje, smegenų mirties koncepciją, suformavo naujus mirties kriterijus. Mirties sampratos transformacija pradėjo diskusijas apie audinių ir organų donorystės bei transplantavimo etiškumą. Šiuolaikinės medicinos technologijos leidžia pakeisti lytį, sterilizuoti, prievarta gydyti psichikos ar užkrečiamąsias ligas, pvz., žmogaus imunodeficito viruso nešiojimo ar ligos atveju, taip pat tapti biomedicinos tyrimų dalyviu. Naujos reprodukcinės technologijos išplėtė gyvybės pradžios etinę problematiką: dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, pakaitinę motinystę (kartais mokamą), lytinių ląstelių ar embrionų donorystę. Genetiniai tyrimai padeda diagnozuoti dar negimusio kūdikio ligas, genetiškai konsultuoti, atlikti visuotinį genetinį tikrinimą, taikyti genų terapiją, genų inžineriją ar embrionų kamieninių ląstelių tyrimus bei juos klonuoti. Šiais atvejais etikos dilemos tiek tradicinėse, tiek ir liberaliose visuomenėse siejamos su ryškios stigmatizacijos, diskriminacijos apraiškomis. Ypač kritiškai vertinamas žmogaus klonavimas.
3081