etnològija (etno… + gr. logos – mokslas), europiẽtiškoji etnològija, tautótyra, šalies arba regiono (Europoje) gyventojų grupių tradicinės ir šiuolaikinės kultūros bei kasdienybės studijos, dažniausiai naudojant lauko tyrimų metodą – etnografiją – ir etnografinius duomenis.

Etnologijos samprata

Platesne prasme etnologija – dalinis (Prancūzijoje ir Vokietijoje) arba iš esmės visiškas (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir DidžiojojeBritanijoje) sociokultūrinės antropologijos (socialinės antropologijos ir kultūrinės antropologijos) atitikmuo. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus viduryje daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių etnologija atitiko etnografiją. Europietiškosios etnologijos terminą pasiūlė S. Erixonas (Švedija), jos samprata 7 dešimtmetyje įsigalėjo Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje.

Etnologija tiria globalių (akultūracijos, urbanizacijos, sekuliarizacijos, modernizacijos) bei lokalių (kultūrinio tęstinumo, paveldo, regioninės ir vietinės liaudies kultūros) reiškinių sąveiką praeityje ir dabartyje, kultūroje ir kasdienybėje. Padeda spręsti aktualias kultūros skaidymosi, kultūros teritorinio įsišaknijimo, etnokultūrinių mažumų ir diasporų identiteto politikos problemas. Daro įtaką savo šalių kultūros politikai, pirmiausia kultūros paveldo bei etnopolitikos srityse. Pagal tyrimo objektą ir metodologiją etnologija iš esmės nesiskiria nuo sociokultūrinės antropologijos, tik ji paprastai tiria savo šalį, jos gyventojus (ir diasporas) bei su jais tiesiogiai susijusias gretimas (dažniausiai Europos) šalis ir jų gyventojus. Pasak C. Lèvi-Strausso (Prancūzija), santykis tarp sociokultūrinės antropologijos, etnologijos ir etnografijos yra lygintinas su trimis žmonijos kultūrų mokslinio pažinimo etapais: etnografija apima lauko tyrimus ir atskirų kultūros reiškinių stebėjimą bei aprašymą, etnologija yra sociokultūrinių reiškinių apibendrinimo ir sisteminimo pradžia, o sociokultūrinė antropologija siekia apskritai pažinti žmones ir jų kultūras; tai to paties mokslo trys pakopos. Etnologija susijusi su kultūrologija, folkloristika, istorija ir sociologija.

Etnologijos ištakos ir raida

Etnologijos ištakos siekia senovės Graikiją. 16 amžiuje (didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu) suformuotas etnologijos lyginamasis metodas. W. F. M. Edwardsas (1777–1842) 1839 įkūrė Paryžiaus etnologinę draugiją (Société Ethnologique de Paris). 1842 Niujorke įkurta Amerikos etnologijos draugija (American Ethnological Society), 1843 Londone – Etnologijos draugija (Ethnological Society); etnologijos terminu vadinta tik antropologija.

Europietiškosios etnologijos, kaip ir folkloristikos, pradžia glaudžiai siejasi su Europos šalių nacionalinės politikos įvairove. 19 amžiaus antroje pusėje kolonijų neturinčiose Šiaurės ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse įsivyravus romantizmo, nacionalizmo ir regionalizmo tendencijoms kilo poreikis studijuoti nacionalinius ir regioninius kultūrų savitumus, vietinių gyventojų identitetą – imta rinkti tautosakos ir materialinės kultūros kūrinius iš tautiečių (dažniausiai kaimo vietovėse). Pirmiausia šios studijos tapo mokslinėmis Vokietijoje ir Austrijoje. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje etnologija tapo savarankiška disciplina. Mitologinės mokyklos atstovų dėmesys kultūros psichologiniam aspektui, vadinamajai liaudies kultūros dvasiai arba tautos sielai (Volksseele), difuzionizmo srovė ir kultūrinė istorinė mokykla bei jos kultūros ciklų teorija, paskatinusi ieškoti kultūros arealų bei nustatyti jų ribas, padėjo atsirasti vokiškajai etnologijai (Volkskunde), kurios mokslinę svarbą 1859 pagrindė W. H. Riehlis; 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje tapti savarankiška disciplina padėjo griežta takoskyra tarp Volkskunde, tiriančios vadinamąsias kultūrines (vakarietiškas) visuomenes, ir vokiškosios sociokultūrinės antropologijos (Völkerkunde), tiriančios vadinamąsias gamtines (pirmykštes) bendruomenes. Kolonijinėse Vakarų Europos šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje) etnologijos vietą užėmė folkloristika, iš dalies – sociokultūrinė antropologija.

20 amžiaus pirmos pusės etnologijai būdingi lyginamieji regiono kultūrų tyrimai su sociologine ir istorine orientacija, atsižvelgiant ir į vadinamąsias psichologines kultūrų implikacijas. Etnologija skyrėsi nuo sociokultūrinės antropologijos, arba vadinamosios bendrosios etnologijos, nes vengta didelių (globalių) apibendrinimų, buvo labiau istoriškai orientuota, rėmėsi ne tik etnografiniais lauko tyrimų duomenimis, bet ir dokumentiniais šaltiniais.

Iki Antrojo pasaulinio karo etnologija orientavosi į archaikos paieškas, siekė nagrinėti vadinamąją tautos sielą ir dažniausiai taikė evoliucionistinį liekanų (atgyvenų) metodą, ypač rekonstruojant materialinės kultūros reiškinius – technologijas ir dirbinius.

Pačios populiariausios buvo difuzionizmo, vėliau ir kultūrinės istorinės mokyklos išplėtotos kultūrų lokalizacijos erdvėje ir laike paradigmos. 20 amžiaus pirmoje pusėje vyravo F. Ratzelio, L. Frobenijaus, F. Graebnerio, W. Schmidto, K. L. Krohno moksliniai darbai, turėję įtakos ir vėliau. Šie antropologai ir etnologai nagrinėjo kultūrų kaitos, kultūrų įtakų ir perdavimo problemas. Kultūrų lokalizacijos erdvėje ir laike metodologija tapo akstinu sukurti kartografiniam metodui, iki šiol dažniausiai naudojamam etnografiniams atlasams sudaryti (vienas pirmųjų – 1928 pradėtas leisti Atlas der deutschen Volkskunde). Be vokiškai kalbančių ir slavų šalių, difuzionizmas buvo itin populiarus Skandinavijoje (S. Erixonas, K. Vilkuna).

Funkcionalizmas (pradžia siejama su B. Malinowskio darbais), kurio atstovai atmetė istorinės rekonstrukcijos metodą ir teigė, kad kultūros dalykai turi paskirtį tik tiek, kiek jie naudojami, nebuvo populiarus. Sekdami vokiečių antropologu R. Thurnwaldu, tiriančiu socialinių institutų bei kultūros dalykų funkcijų kitimą laike, funkcinę analizę šiek tiek daugiau taikė S. Erixonas ir H. Moleris.

Įsteigtos europietiškosios etnologijos tarptautinės organizacijos: 1928 Prahoje – Tarptautinė liaudies meno ir tradicijų komisija (Commission Internationale des Arts et Traditions Populaires), 1935 Edinburge – Tarptautinė folkloro ir etnologijos asociacija (International Association for Folklore and Ethnology). Pastaroji 1938 Kopenhagoje pavadinta Europietiškosios etnologijos ir folkloro asociacija (Association for European Ethnology and Folklore), taip siekiant atsieti europietiškąją etnologiją nuo sociokultūrinės antropologijos. 1937 pradėtas leisti asociacijos žurnalas Folk, 1938 jos oficialiu žurnalu tapo Folk‑liv (įkurtas 1937 S. Erixono).

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų ir Šiaurės Europai didelę įtaką darė Jungtinių Amerikos Valstijų kultūrinė antropologija, ypač tuo metu vyraujanti Boaso istorinė mokykla. Ji plėtojo ankstesnę kultūrinio determinizmo metodologiją, pasireiškiančią vadinamąja kultūros konfigūracijų koncepcija (ją 1944 suformulavo A. L. Kroeberis), bei kultūros ir asmenybės teoriją, pabrėžiančią asmenybės formavimąsi ir išpopuliarinusią biografinio pasakojimo metodą. Dėl kultūrinės antropologijos įtakos įsivyravo kultūrinio reliatyvizmo koncepcija, skatinanti nustatyti, kas konkrečiai kultūrai yra tipiška bei ieškoti kultūros specifikos ar net unikalumo. 5–9 dešimtmetyje Vidurio ir Rytų Europos šalyse dėl marksistinės metodologijos įtakos vyravo istorizmas ir evoliucionistinis praeities rekonstravimo iš liekanų (atgyvenų) metodas. 7 dešimtmetyje J. Arutunianas ir L. Drobiževa rusų etnologijoje (etnografijoje) pradėjo etnosociologijos kryptį, siekiančią nustatyti, kaip šių laikų industrinėse visuomenėse sąveikauja etniniai ir socialiniai reiškiniai. Jie bandė atskleisti etninių bendrijų socialinę struktūrą ir jų socionormatyvinę kultūrą, nagrinėjo, kaip ši pasireiškia kasdienėje veikloje, sąmonėje ir skirtingoms etninėms grupėms priklausančių žmonių santykiuose. Be to, tyrė to meto SSRS komunistinei totalitarinei valdžiai aktualias miesto ir kaimo sanglaudos, dvikalbystės bei mišrių santuokų problemas; pradėjo taikyti sociologinius tyrimo metodus.

20 amžiaus 8–9 dešimtmetyje O. Löfgrenas, J. Frykmanas ir Å. Daunas (Švedija) ėmė plėtoti sociokultūrinės antropologijos teorijas. Jie rėmėsi naujais interakcionizmo, istorinės antropologijos metodais, pradėjo tirti aktualią nacionalinio identiteto problematiką. J. Frykmanas ir O. Löfgrenas parašė knygą Kultūros kūrėjai (Culture Builders 1987), kurioje pateikė vadinamojo švediškumo fenomeno analizę istorinės antropologijos požiūriu.

Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos socialinėje antropologijoje išpopuliarėjo šalies vietinių bendruomenių sisteminiai visumos (holistiniai) tyrimai. Prancūzijos kaimo bendruomenes tyrė L. Bernot ir R. Blanchard’as (1948), L. Dumont’as (1950), Velso – M. Gluckmanas, Anglijos ir Šetlando salų – E. R. Leachas. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje pradėti miesto etnologiniai tyrimai (M. Maget Prancūzijoje, R. Firthas Didžiojoje Britanijoje). Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Belgijoje folkloro, iš dalies ir etnologinius tyrimus globoja etnoregioninės kultūros archyvai (pavyzdžiui, Škotijoje), muziejai, lingvistinės institucijos bei regioniniai liaudies kultūros centrai.

Nuo 1964 veikia Tarptautinė etnologijos ir folkloro draugija (Société Internationale d’Ethnologie et de Folklore, SIEF), rengia etnologų ir folkloristų tarpt. kongresus. Nuo 1967 Kopenhagoje leidžiamas draugijos žurnalas „Ethnologia Europaea“ (redaktoriai B. Stoklund’as, P. Niedermülleris).

Nuo 20 amžiaus pabaigos etnologijoje vyrauja teorinis pliuralizmas, išnyko tradicinis pasiskirstymas į tiriančius praeitį ir į nagrinėjančius dabartį, į taikančius socialinę analizę ir dirbančius su artefaktais ar tiriančius folklorą. Visi etnologai gilinasi į kasdienybę, tiria, kaip žmonės palaiko ryšius, perduoda, kuria, keičia ar kitaip naudoja kultūros formas, kaip toje pačioje visuomenėje gyvuoja ir sąveikauja skirtingos gyvensenos, kaip veikia simbolinė komunikacija.

21 amžiaus pradžioje etnologija taiko klasikinei metodologijai būdingą istorinę retrospektyvą ir lyginamąjį metodą. Pagrindinį sociokultūrinės antropologijos lauko tyrimų metodą naudoja ir etnologai, nors dalis jų ribotai: daugiau remiasi etnografiniais aprašais, ikonografinėmis ir muziejinėmis kolekcijomis bei rašytiniais dokumentais. Plačiai taikomos apklausos pagal klausimynus, pusiau struktūruoto bei nestruktūruoto interviu, taip pat kartografinis, biografinis (gyvenimo istorijų žodinis pasakojimas) metodai. Rečiau taikomi tipologiniai ir statistiniai bei kiti įprastiniai etnosociologinės krypties kiekybinės analizės, dažniau – naujausi diskurso, socialinių saitų, arba tinklų (social network), analizės bei kiti modernūs socialinių mokslų kokybinės analizės metodai.

Svarbiausi moksliniai leidiniai

Svarbiausi moksliniai leidiniai yra Česky Lid (Praha, nuo 1892), Lud (Vroclavas, nuo 1895), „Ėtnografičeskoe obozrenie“ (kurį laiką vadintas Sovetskaja ėtnografija, Maskva, nuo 1926), „Ethnologia Balkanica“ (Miunchenas–Sofija, nuo 1997), Acta ethnographica Hungarica (Budapeštas, nuo 1950), „Ethnologia Europaea“ (Kopenhaga, nuo 1967), „Ethnologia Scandinavica“ (Lundas, nuo 1971), Ethnologie française (Paryžius, nuo 1971), Ethnologia Slavica (Bratislava, nuo 1959), Ethnologia Polona (Varšuva, nuo 1976), Etnografia Polska (Varšuva, nuo 1958), Bălgarska Etnografia (Sofija, nuo 1975), Zeitschrift für Volkskunde (Göttingenas, nuo 1905), Schweizerisches Archiv für Volkskunde (Bazelis, nuo 1897), Österreichische Zeitschrift für Volkskunde (Viena, nuo 1947).

Etnologija Lietuvoje

Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje– 20 amžiaus pradžioje etnografinės medžiagos rinkimą, sisteminimą ir publikavimą organizavo Rusijos geografų draugija, Lenkų tautotyros draugija, Lietuvių mokslo draugija. E. Volteris 1887 parašė ataskaitą Etnografinė išvyka į Lietuvą ir Žemaitiją 1887 metų vasarą (Ob ėtnografičeskoj poezdke po Litve i Žmudi letom 1887 goda); pirmasis tiesiogiai rinko etnografinius duomenis apie paprotinę teisę iš pateikėjų bei naudojosi etnografiniu klausimynu ir stebėjimu. Metodiškai antropometrinius ir etnografinius duomenis rinkęs P. Višinskis parengė studiją Antropologinė žemaičių charakteristika (Antropologičeskaja charakteristika žmudinov 1897, lietuviškai išspausdinta 1935). Lietuvių literatūros draugija paskelbė pirmąją etnografinę lokalinę apybraižą – K. Cappellerio Kaip senieji Lietuvininkai gyveno (1904). J. Vitortas parašė knygą Lietuvių liaudies paprotinės teisės bruožai (Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego 1898). Lietuvių mokslo draugija 1909 sudarė Folkloro komisiją liaudies kultūros dalykams kaupti, 1910 parengė instrukciją ir programą folklorui bei etnografinei medžiagai rinkti (Trumpa folklioro dalykams rinkti programa). Ji padėjo sukaupti etnografinį rankraštyną. J. Basanavičius savo veikaluose Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių (1903), Lietuvių kryžiai archaeologijos šviesoje (1912) bandė rekonstruoti senąją liaudies kultūrą.

20 amžiaus 3–4 dešimtmetyje sistemingai kaupta etnografinė (kraštotyrinė) medžiaga. Lietuvos kraštotyros draugija 1925 išleido Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą (sudarytojas P. Butėnas; jis pirmasis etnologiją pavadino tautotyra). Šiaulių kraštotyros draugija (įkurta 1927 P. Bugailiškio) rengė kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimus, skatino rinkti tautotyros medžiagą ir kaupti tradicinės kultūros kolekcijas. Draugija kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejumi 1931–1944 parengė tris kraštotyros, etnografinės medžiagos (eksponatų) rinkimo bei tautotyros programas ir klausimynus, 1933–1943 leido žurnalą „Gimtasai kraštas“.

Etnologija kaip mokslas Lietuvoje susiklostė 20 amžiaus 4–6 dešimtmetyje daugiausia J. Balio, J. Baldausko (nuo 1939 Baldžius), P. Dundulienės, V. Miliaus ir A. Vyšniauskaitės pastangomis. Jau buvo sukaupta amžininkų stebėjimais paremtų etnografinio ir kraštotyrinio pobūdžio lietuvių gyvensenos ir kultūros bruožų aprašymų bei ikonografijos. Vertingiausi ankstyvieji etnologijos šaltiniai: M. Pretorijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne apie 1690, lietuviškai 1999), Žinios apie lietuvių meną, gamtą ir gyvenimą (Nachricht von der Littauer Art, Natur und Leben 1724), T. Lepnerio Prūsijos lietuvis (Der Preussische Littauer, oder Vorstellung der Nahmens-Herleitung 1744); L. A. Jucevičiaus Lietuva: jos senovės paminklai, buitis ir papročiai (Litwa pod względem starožytnych zabytków, obyczajów i zwyczajów 1846, lietuviškai išspausdinta 1952), Žemaičių žemės prisiminimai (Wspomnienia Żmudzi 1842), A. Juška Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių (1880).

1934 Vytauto Didžiojo universitete įsteigta Etnikos katedra (1940 pavadinta Tautotyros katedra ir perkelta į Vilniaus universitetą; čia veikė iki 1943). Katedrą įsteigė, jai vadovavo ir dėstė J. Balys. Etnologijos kultūrinio istorinio metodo kūrėjo W. Schmidto bei istorinės geografinės suomių mokyklos paveiktas jis tapo ne tik folkloristikos, bet ir etnologijos pradininku Lietuvoje. 1935–1940 leistas jo įkurtas žurnalas „Tautosakos darbai“ iš dalies apėmė (kaip ir nuo 1930 leidžiamas žurnalas „Mūsų tautosaka“) ir etnologiją: skelbė straipsnius apie šeimos, agrarinius bei kalendorinius papročius. Vytauto Didžiojo universitete, vėliau ir Vilniaus universitete, etnologijos paskaitas skaitė J. Baldauskas (parašė veikalus Pirktinės vestuvės 1936 ir Vogtinės vestuvės 1940). Etnologijai klostytis padėjo P. Galaunės monografija Lietuvių liaudies menas (1930 31988) ir M. Katkaus Balanos gadynė (išspausdinta 1931 31989).

Sovietinės okupacijos metais etnologinius tyrimus vykdė Istorijos institutas (etnologija buvo laikoma istorijos mokslo šaka), juos koordinavo ir programas rengė SSRS Mokslų akademijos Etnografijos institutas Maskvoje. 1952–1955 jis organizavo jungtines kompleksines antropologines ir etnografines ekspedicijas Rytų Baltijos šalių gyventojų kasdienės kultūros kaitai, etnoistorijai ir etnokultūriniams ryšiams tirti (dalyvavo P. Dundulienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė ir kiti). Nuo 7 dešimtmečio pradėta kolūkiečių ir miestiečių, daugiausia darbininkų, buities ir kultūros tyrimų programa remiantis statistiniais bei masinių apklausų metodais (I. Butkevičius, A. Daniliauskas, P. Kalnius, V. Kulikauskienė, J. Mardosa, I. R. Merkienė, M. Miliuvienė, A. Vyšniauskaitė). 1965–86 rengtas Baltijos šalių istorijos ir etnografijos atlasas, apimantis tradicinės žemdirbystės, drabužių ir liaudies architektūros istorijos bei kultūros etnokartografinius tyrimus (Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Žemdirbystė / Istoriko-ėtnografičeskij atlas Pribaltiki. Zemledelie, sudarė P. Dundulienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė, 1985, Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Drabužiai / Istoriko-ėtnografičeskij atlas Pribaltiki. Odežda, sudarė M. Miliuvienė, V. Kulikauskienė, 1986). Nuo 8 dešimtmečio pradėti etnosociologiniai tyrimai (taikydamas J. Arutiuniano metodologiją juos, daugiausia sovietinio kaimo gyventojų dvasinės kultūros tyrimus, atliko J. Mardosa). 9 dešimtmetyje reikalauta pabrėžti etnokultūrines tradicijas tiriant vietos socialistinę gyvenseną, ypač domėtis vadinamosiomis naujomis tradicijomis.

Metodologiškai etnologijai didelę įtaką darė evoliucinės (istorinio kultūrinio materializmo) bei difuzinės (kultūros ciklų arba istorijos ir geografijos sričių bei ūkio ir kultūros tipų) krypties samplaika. Dėl neoevoliucionistinės krypties įtakos ir taikant lyginamiesiems istoriniams tyrimams marksistinę visuomenės raidos teoriją, atsižvelgta į difuzijos reikšmę kultūrų klostymuisi, nagrinėtos ūkinių kultūrinių arealų susidarymo prielaidos. Gilinantis į Lietuvos kaimo ir dvaro kultūros formų sąveikas, sudaryta etninės kultūros sistematika, nustatyti ją organizuojantys funkciniai struktūriniai ryšiai (I. R. Merkienė). Gvildentos kultūrinių tradicijų bei etnokultūrinių arealų stabilumo ir kaitos, etnokultūrinių kontaktų bei akultūracijos problemos. Vyravo istorinis lyginamasis, tipologinis tyrimo metodas, kartografijos metodika. Daugiausia tirta tradicinė lietuvių liaudies kultūra ir kasdienybė: žemdirbystė ir gyvulininkystė (P. Dundulienė Žemdirbystė Lietuvoje: nuo seniausių laikų iki 1917 m. 1963, I. R. Merkienė, V. Milius Žemės ūkio inventorius 1979, I. R. Merkienė Gyvulių ūkis XV a.–XX a. pirmoje pusėje: Etninės patirties ištakos 1989), liaudies architektūra (I. Butkevičius Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos 1971), linininkystė ir transportas (A. Vyšniauskaitė, J. G. Laniauskaitė (Morkūnienė)Valstiečių linininkystė ir transportas 1977), miško ir statybos verslai (Valstiečių verslai 1983), puodininkystė (J. Kudirka Lietuvos puodžiai ir puodai 1973), tradicinis audimas ir drabužiai (R. Kulikauskienė, M. Miliuvienė, S. Bernotienė Lietuvių liaudies moterų drabužiai 18 a. pab.–20 a. pr. 1974), tradiciniai kalendoriniai, šeimos ir darbo papročiai (A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos 1967 ir Lietuvių linininkystės papročiai 1983, P. Dundulienė Lietuvių šventės: Tradicijos, papročiai, apeigos 1991, I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai 1977). Kiti tyrimai apėmė darbininkų ir kaimo gyventojų kasdienybės kultūrą (A. Daniliauskas Šiaurės rytų Lietuvos pramonės darbininkų materialinė kultūra 1970, I. Butkevičius Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas 1981, A. Daniliauskas, P. Kalnius Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos 1983, I. Butkevičius, V. Kulikauskienė, M. Miliuvienė, A. Vyšniauskaitė Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas 1985, J. Mardosa Socialistinio Lietuvos kaimo gyventojų dvasinė kultūra 1987, P. Kalnius Šiuolaikinė Lietuvos miesto šeima 1988). Išleista studijų serija Iš lietuvių kultūros istorijos (1958–1989; dauguma tomų – iš etnologijos). Buvo leidžiama etnologijos konferencijų medžiaga: Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1970–74), Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1975–1994).

Lietuvių mokslininkai, 1944 pasitraukę į Vakarus, parašė etnologijos veikalų Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje: J. Balys – apie archainę lietuvių pasaulėžiūrą ir papročius (Lietuvių vedybų papročiai / Litauische Hochzeitsbrauche 1946, Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje 1966, Lietuvių kalendorinės šventės, 1978 21992), J. Gimbutas – apie liaudies architektūrą (19 a. lietuvių valstiečių namų stogas / Das Dach des litauischen Bauernhauses aus dem 19 Jahrhundert 1948, Lietuvos kaimo trobesių puošmenys 1999), M. Gimbutienė – apie liaudies meno simboliką (Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene / Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art 1958), A. Tamošaitienė ir A. Tamošaitis – apie liaudies meną ir tautinius kostiumus (Lietuvių tautinis kostiumas / Lithuanian National Costume 1979, Lietuvių velykiniai kiaušiniai / Lithuanian Easter Eggs 1982, Lietuvių juostos / Lithuanian Sashes 1988).

1990 atkūrus nepriklausomybę etnologijos tyrimams imta taikyti šiuolaikines socialines teorijas, labiau plėtoti tarpdisciplininiai ryšiai. Vykdyti tipologiniai ir kartografiniai tradicinių verslų, amatų, kultūros istorijos tyrimai (L. Piškinaitė-Kazlauskienė Bitininkystė Lietuvoje. XVI a.–XX a. pirmoji pusė 1995, Žvejybos istorijos apybraižos 1998, V. Milius, J. G. Morkūnienė, I. Šidiškienė Amatas ir kūryba 1997). Įvairi metodologija leido tirti papročių struktūros kaitą (Ž. B. Šaknys Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje 1996, R. Paukštytė (Šaknienė) Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime 1999), etninius santykius ir etninių mažumų etnokultūrą (P. Kalnius Etniniai procesai Pietryčių Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje 1998, Lietuvos sentikiai. Duomenys ir tyrimai 1998, atsakingasis redaktorius V. Čiubrinskas), tradicinį verpimą ir pirštinių nėrimą analizuoti kaip lietuvių bei europinės kultūros dalį (R. Merkienė, M. Pautieniūtė-Banionienė Lietuvininkų pirštinės. Kultūrų kryžkelėje 1998, A. Čepaitienė Verpimas Lietuvoje. Liaudies kultūros likimas 2001), gilintis į tradicinę baldų ir juostų ornamentiką, ieškant simbolinių prasmių (E. Usačiovaitė Lietuvių liaudies ornamentai: Valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai 1998, V. Tumėnas Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas 2002). Pasitelkus naująsias inform. technologijas parengta įprastinių ir elektroninių publikacijų pristatant tradicinės kultūros, ypač tekstilės, tyrimus (V. Savoniakaitė Audiniai kaimo kultūroje 1998, Kūryba ir tradicijos / Creative work and traditions 2002).

Parengta apibendrinamųjų studijų: Lietuvių etnografijos bruožai (1964, redaktorė A. Vyšniauskaitė), P. Dundulienė Lietuvių etnologija (1991), A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė (Šaknienė), P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai (1993), P. Dundulienė Lietuvių šeimos papročiai (1999) bei istoriografinių veikalų: A. Vyšniauskaitė Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose (1994), V. Milius Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (1993), Lietuvių etnologijos bibliografija (2001).

Leidžiama etnologijos konferencijų medžiaga: Etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1999). Lietuvos istorijos institutas išleido 9 etnologinių monografijų ir studijų seriją Lietuvos etnologija (1996–2002; vyriausioji redaktorė I. R. Merkienė), nuo 2001 leidžiamas žurnalas Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos (vyriausiasis redaktorius V. Čiubrinskas).

1944–1947 etnologus rengė Vilniaus universiteto Etnologijos katedra (vedėjas J. Baldžius), 1944–1991 Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (dėstė bei tyrimus vykdė P. Dundulienė). Nuo 1992 etnologijos studijos ir tyrimai atnaujinti Vytauto Didžiojo universitete, Etnologijos ir folkloristikos katedroje (iki 1997 vedėjas N. Vėlius, vėliau R. Apanavičius). Ji vienintelė Lietuvoje teikia visų pakopų etnologijos išsilavinimą. 1941–1944 etnologijos tyrimus vykdė Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos institutas, nuo 1945 Istorijos institutas (dabar Lietuvos istorijos institutas); Etnologijos sektoriui 1961–1971 vadovavo A. Vyšniauskaitė, vėliau V. Morkūnas. Prie etnologijos tyrimų prisideda Lietuvos nacionalinio, Lietuvos liaudies buities, Šiaulių Aušros ir M. K. Čiurlionio dailės ir kitų muziejų muziejininkai. Jie sistemina etnografinę medžiagos rinkinius, juos eksponuoja, rengia katalogus, konferencijas. Nuo 1991 Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia tęstinį leidinį „Etnografija“.

Lietuvos etnologinių tyrimų atliko ir užsienio mokslininkai. Lenkijos etnologai, 1924–1939 dirbę Vilniaus universiteto Etnologijos katedroje, parengė etnografinių duomenų rinkimo programų, sukaupė etnografinės ir muziejinės medžiagos iš Vilniaus krašto, paskelbė apžvalginių (C. Baudouin de Courtenay Ehrenkreutzowa Jędrzejewiczowa Šiek tiek žinių ir pastebėjimų apie Vilniaus vaivadijos etnografiją / Kilka uwag i wiadomości o etnografji województwa Wileńskiego 1930) ir analitinių (M. Znamierowska-Prüfferowa Trakų ežerų žvejyba / Rybołówstwo jezior trockich 1930, Žvejyba Druskininkų apylinkėse / Rybołówstwo w okolicach Druskienik 1934) studijų. Rusų etnologas P. Kušneris-Knyševas tyrė Mažosios Lietuvos etnoistoriją (Etninės teritorijos ir etninės sienos / Ėtničeskie teritorii i ėtničeskie granicy 1951), švedų etnologas G. Ränkas – Baltijos šalių liaudies architektūrą (Valstietiškoji architektūra Baltijos regione / Die Bauernhausformen im baltischen Raum 1962). Vokietijoje tradicinės lietuvių pasaulėžiūros ir kaimo bendruomenės tyrimus skelbė G. Baueris ir M. Kleinas (Senoji Lietuva / Das alte Litauen 1998, G. Baueris Visuomenė ir pasaulėžiūra baltų tradicinėje aplinkoje / Gesellschaft und Weltbild im Baltischen Traditionmilieu 1972).

1835

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką