Euròpos Parlameñto rezoliùcija dėl padėtiẽs Èstijoje, Lãtvijoje, Lietuvojè priimta 1983 01 13 Strasbūre pagal Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą. Ja siekta atkreipti dėmesį į SSRS okupuotų Baltijos šalių padėtį, reikalauta svarstyti jų nepriklausomybės klausimą Jungtinių Tautų Dekolonizacijos komisijoje. Priminta SSRS ir Baltijos šalių santykių istorija – 1920 dvišalės taikos sutartys, 1939 Molotovo–Ribbentropo paktas, 1940 sovietinė okupacija ir aneksija. Pabrėžta, kad Baltijos šalių aneksijos oficialiai nepripažino dauguma Europos valstybių, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija, Vatikanas, kad Baltijos šalyse 8 metus vyko ginkluotas pasipriešinimas, o 665 000 jų gyventojų buvo ištremta. Pagal Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto 8 straipsnį, kuris numato tautų apsisprendimo teisę, raginama šio akto vykdymo peržvalgos konferencijoje vėl kelti Baltijos šalių klausimą.
Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą pristatyti pasaulio visuomenei ir tarptautinėms organizacijoms Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas su Pasaulio baltų santalka sutarė dar prieš prasidedant (1980 11 08) Madrido konferencijai. 1981 01 08 pasiūlymą dėl rezoliucijos Europos Parlamentui pateikė jo narys J. Scottas-Hopkinsas, prašomas Didžiosios Britanijos lietuvių. Rezoliucijos tekstą parengė Parlamento narys O. von Habsburgas, palaikantis ryšius su Baltijos šalių išeivijos veikėjais. Iš lietuvių Europos Parlamento narius priimti rezoliuciją ragino K. Bobelis, Z. Juras, K. Jurgėla, D. Krivickas, A. Venckus, J. Vilčinskas ir kiti.
Rezoliucija buvo priimta (už balsavo 98, prieš – 6, susilaikė 8 Parlamento nariai).
2025