Euròpos Sjunga, ES (anglų kalba European Union, EU), Europos valstybių viršnacionalinė organizacija, įsteigta 1993 11 01 Maastrichto sutartimi.
Europos Sąjungos valstybės narės
Europos Sąjungos vėliava
Tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę. Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės narės (lentelė): Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.
1
*pagal perkamosios galios paritetą
Siekiai ir vertybės
Europos Komisija įsikūrusi Berlaymont pastate (pastatytas 1963–69) Briuselyje
Europos Sąjungoje sukurta vidaus sienų neturinti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas bei vykdoma bendra išorės sienų apsaugos, prieglobsčio, imigracijos, nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo politika. Vienas prioritetinių Europos Sąjungos tikslų yra veiksminga vidaus rinka, kurioje nėra kliūčių laisvai judėti prekėms, asmenims, paslaugoms bei kapitalui ir kurioje nustatomos jos veikimui būtinos konkurencijos taisyklės bei tvari Ekonominė ir pinigų sąjunga, kurios valiuta – euras. Europos Sąjunga siekia užimtumo, socialinės, mokslo ir technikos pažangos, aukšto aplinkos apsaugos lygio, imasi priemonių prieš socialinę atskirtį ir diskriminaciją, skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, valstybių narių ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei solidarumą. Europos Sąjunga grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe. Prieš valstybę narę, kuri šiurkščiai pažeidžia nurodytas vertybes, gali būti pradėta speciali procedūra ir priimamas sprendimas dėl tam tikrų jos narystės teisių sustabdymo.
Europos Sąjunga pripažįsta 2000 12 07 paskelbtą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kuri įtvirtina pagrindines teises, laisves bei principus.
Europos Sąjungai už taikos, susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių skatinimą Europoje skirta Nobelio taikos premija (2012).
Pagrindinės institucijos
Europos Sąjungos kompetencija grindžiama suteikimo principu (Europos Sąjunga įgyvendina tik tą kompetenciją, kurią jai suteikia sutartys), o realizuojama vadovaujantis subsidiarumo ir proporcingumo principais. Europos Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.
Pagrindinės Europos Sąjungos teisės aktų leidybos institucijos yra Europos Parlamentas (atstovauja Europos Sąjungos piliečiams, yra jų tiesiogiai renkamas) ir Europos Sąjungos Taryba (atstovauja valstybių narių vyriausybėms). T. p. veikia Europos Sąjungos Vadovų Taryba (valstybėms narėms atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai), Europos Komisija (nuo valstybių narių nepriklausoma institucija, vadovaujasi ne nacionaliniais, o bendruoju Europos Sąjungos interesu), Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (užtikrina, kad aiškinant ir taikant Europos Sąjungos sutartis būtų laikomasi Europos Sąjungos teisės), Audito Rūmai, Europos centrinis bankas, Europos investicijų bankas bei dvi konsultacinės institucijos – Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas.
Europos Parlamento posėdžių salė Strasbūre
Europos Sąjungos institucijų veikloje vartojamos visos valstybių narių oficialios kalbos (2023 – 24): airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių. Europos Sąjungos valstybių piliečiai, be savo šalies pilietybės, turi bendrą Europos Sąjungos pilietybę, kuri suteikia jiems teisę dalyvauti Europos Parlamento ir Europos Sąjungos valstybių narių vietos savivaldos rinkimuose. Europos Sąjunga turi savo himną (muzika – L. van Beethoveno IX simfonijos finalas, žodžiai – iš F. Schillerio odės Džiaugsmui), vėliavą. Gegužės 9 – Europos diena.
Europos Sąjungos ištakos
Europos Sąjungos pradžia laikoma 1951 įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija ir 1957 Romos sutartimi įsteigtos Europos ekonominė bendrija (nuo 1992 Europos Bendrija) ir Europos atominės energijos bendrija (Euratomas); visos šios organizacijos vadinamos bendru Europos bendrijų vardu. Tuo metu Europos bendrijų narės buvo Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. Siekdamos įgyvendinti laisvą asmenų judėjimą, 1985 Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija pasirašė Schengeno sutartį (įsigaliojo 1995), leidusią palaipsniui atsisakyti sienų kontrolės. Siekiant didesnės ekonominės integracijos 1986 pasirašytas Suvestinis Europos aktas, kuriuo buvo numatyta sukurti Bendrąją rinką ir įgyvendinti keturias laisves (laisvą asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimą).
Maastrichto sutartis
1992 pasirašyta Maastrichto sutartis (įsigaliojo 1993), ja buvo išplėstos Europos bendrijų galimybės (iki šios sutarties valstybių narių siekiai buvo tik ekonominiai). Į Maastrichto sutartį įtraukti bendresni veiklos tikslai: ekonominės ir socialinės pažangos skatinimas, Europos Sąjungos (po Maastrichto sutarties oficialiai imtas vartoti terminas) identiteto įtvirtinimas tarptautinėje arenoje, Europos Sąjungos piliečių teisių ir interesų įtvirtinimas, glaudesnis bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, acquis communautaire išlaikymas. Maastrichto sutartis nustatė Europos Sąjungos trijų dalių (vadinamųjų ramsčių) struktūrą.
Pirmąjį ramstį sudarė Europos bendrijos (Europos anglies ir plieno bendrija, Europos atominės energijos bendrija, Europos Bendrija), kurios naudojosi juridinio asmens statusu, antrąjį – Europos Sąjungos bendroji užsienio ir saugumo politika, trečiąjį – teisingumo ir vidaus reikalų srityse vykdomas bendradarbiavimas, kuris apėmė tokias politikos sritis kaip prieglobsčio politika, išorinių sienų kirtimo taisyklės ir jų kontrolė, imigracijos politika ir politika trečiųjų valstybių narių piliečių atžvilgiu, kova su narkomanija ir tarptautinio masto piktnaudžiavimu, teisinis bendradarbiavimas civilinėse ir baudžiamosiose bylose, muitinių ir policijos bendradarbiavimas, Europolo įkūrimas.
akmeninis paminklas priešais įėjimą į Limburgo provincijos vyriausybės pastatą Maastrichte, skirtas Maastrichto sutarties pasirašymui 1992 02 07
Europos Sąjungos pirmojo ramsčio ypatumas buvo tas, kad jo veikimas grindžiamas valstybių narių suverenių teisių tam tikrose politikos srityse apribojimu ir perdavimu Europos bendrijoms, todėl šis ramstis vadintas viršnacionaliniu ramsčiu. Į Europos Sąjungos pirmąjį ramstį pateko Bendroji rinka, kurioje panaikintos kliūtys laisvai judėti prekėms, asmenims, paslaugoms bei kapitalui ir buvo vykdoma Europos Sąjungos bendroji prekybos politika su trečiosiomis valstybėmis, nustatytas bendras išorinis muitų tarifas, Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika, Europos Sąjungos bendroji transporto politika, Europos Sąjungos bendroji žvejybos politika, Europos Sąjungos struktūrinė politika, Ekonominė ir pinigų sąjunga, energetikos, aplinkosaugos ir kitos politikos. Europos Sąjungos antrojo ir trečiojo ramsčio politikų vykdymas buvo grindžiamas valstybių narių tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu, t. y. sprendimai šiose srityse buvo priimami valstybių narių bendru sutarimu.
1993 06 21–22 vykusiame Europos Sąjungos Vadovų Tarybos susitikime Kopenhagoje Europos Sąjunga pirmą kartą aiškiai suformulavo savo poziciją dėl Vidurio ir Rytų Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje (Europos sutartis). 1995 į Europos Sąjungą priimtos Austrija, Suomija, Švedija.
Amsterdamo sutartis
1997 pasirašyta Amsterdamo sutartimi (įsigaliojo 1999 05 01) iš esmės reformuotas trečiasis Europos Sąjungos ramstis, kadangi dauguma jam priklausančių politikos sričių buvo priskirtos pirmajam ramsčiui (prieglobsčio, vizų, imigracijos, išorės sienų apsaugos, teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose klausimai tapo Europos Bendrijos laisvo asmenų judėjimo dalimi). Trečiajame ramstyje liko policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (susitarta stiprinti policijos ir muitinių teisinį, administracinį bendradarbiavimą). Schengeno sutartis įtraukta į Europos Sąjungos teisinę sistemą, išplėstos Europos Parlamento teisės leidžiant Europos Sąjungos teisės aktus.
Derybos su 12 kandidačių
1997 Liuksemburgo viršūnių susitikime buvo nuspręsta pradėti derybas su naujomis kandidatėmis – Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis (Turkija paraišką dėl stojimo į Europos bendrijas buvo pateikusi 1987). 1998 prasidėjo derybos dėl narystės su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija, 2000 – su Lietuva, Latvija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Malta. Buvo deramasi dėl būsimų narystės įsipareigojimų Europos Sąjungoje perėmimo sąlygų. Derybos vyko su kiekviena valstybe kandidate atskirai, pagal Europos Sąjungos teisės skyrius, kurie apėmė visas Europos Sąjungos teisės ir politikos sritis. Vidurio ir Rytų Europos valstybių (ir Lietuvos) stojimo derybose tokių skyrių buvo 31. Sutarus dėl visų derybinių skyrių, priimti sprendimai dėl Europos Sąjungos narystės įsipareigojimų perėmimo sąlygų įtraukiami į stojimo sutartį. Sutartis įsigalioja, kai ją ratifikuoja visų Europos Sąjungos valstybių ir valstybės kandidatės nacionaliniai parlamentai bei patvirtina Europos Parlamentas.
2001 Nicos sutartimi (įsigaliojo 2003) susitarta dėl Europos Sąjungos institucijų reformos, valstybių narių balsų skaičiaus Europos Parlamente, Europos Sąjungos Taryboje, sprendimų priėmimo procedūrų ir kitų klausimų. 2002 darbą pradėjo Konventas dėl Europos Sąjungos ateities, parengęs Europos Sąjungos Konstitucinę sutartį. 2003 04 16 Atėnuose iškilmingai pasirašytos Stojimo sutartys su 10 valstybių: Estija, Čekija, Kipru, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Visos šios valstybės, įsigaliojus Stojimo sutartims, 2004 05 01 tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis. Bulgarijos ir Rumunijos stojimas buvo atidėtas dėl nepakankamos pažangos siekiant atitikti narystės kriterijus. 2004 10 29 tuometinės 25 valstybės narės pasirašė Konstitucinę sutartį. Planuota, kad, atlikus visas reikiamas procedūras, Konstitucinė sutartis įsigalios 2006 11, tačiau prasidėjęs ratifikavimo procesas sustojo, kai 2005 05 29 Prancūzijoje ir 2005 06 01 Nyderlanduose surengtuose referendumuose piliečiai atmetė naująją sutartį. 2005 04 25 Liuksemburge pasirašytos Stojimo sutartys su Bulgarija ir Rumunija. Europos Sąjungos narėmis jos tapo 2007 01 01. Europos Vadovų Taryba 2007 06 21–22 nusprendė atsisakyti Konstitucinės sutarties projekto ir patvirtino išsamius įgaliojimus kitai tarpvyriausybinei konferencijai parengti naują reformų sutartį.
Lisabonos sutartis
2007 12 13 Europos Sąjungos 27 valstybių ar vyriausybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį (įsigaliojo 2009 12 01). 2009 12 01 įsigaliojusia Lisabonos sutartimi panaikinta Europos Sąjungos trijų ramsčių struktūra. Europos Sąjunga tapo vientisu teisiniu dariniu, turinčiu teisinį subjektiškumą, pakeitė Europos Bendriją ir perėmė jos teises bei pareigas. Europos Bendrijos steigimo sutartis pavadinta Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Ši sutartis ir Europos Sąjungos sutartis turi vienodą teisinę galią.
Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis liko galioti ir jos pavadinimas nebuvo pakeistas. Bendroji užsienio ir saugumo politika ir toliau rėmėsi valstybių narių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo taisyklėmis ir procedūromis, todėl kiekviena valstybė narė išlaikė visišką savarankiškumą. Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje (buvęs Europos Sąjungos trečiasis ramstis) valstybės narės atsisakė savo savarankiškumo, todėl ši sritis galutinai perkelta į viršnacionalinį lygmenį.
Lisabonos sutartis perėmė daugumą Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties nuostatų. Šia sutartimi susistemintos ir paaiškintos Europos Sąjungos galios, numatyta veiksmingesnė subsidiarumo ir proporcingumo principų kontrolė, įtraukiant į sprendimų priėmimo procesą nacionalinius parlamentus, sustiprinta žmogaus teisių apsauga (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai suteikta tokia pat teisinė galia kaip ir Europos Sąjungos sutartims, sukurtas teisinis pagrindas Europos Sąjungai prisijungti prie Europos žmogaus teisių konvencijos), numatytos naujos priemonės demokratijai Europos Sąjungoje stiprinti, pvz., numatyta Europos Sąjungos piliečių iniciatyvos teisė, įdiegtos reikšmingos institucinės naujovės dėl Europos Parlamento galių stiprinimo, Europos Komisijos sudėties, teisėkūros procedūrų, Europos Vadovų Taryba formaliai pripažinta Europos Sąjungos institucija.
Kroatijos įstojimas ir „Brexit“
2011 12 09 pasirašyta Kroatijos stojimo į Europos Sąjungą sutartis (įsigaliojo 2013 07 01). Kroatija tapo 28-ąja Europos Sąjungos valstybe nare. 2017 03 29 Didžioji Britanija, vykdydama savo piliečių valią, išreikštą 2016 06 23 vykusiame referendume dėl narystės Europos Sąjungoje (Brexit), Europos Vadovų Tarybai pareiškė apie savo ketinimą pasitraukti iš Europos Sąjungos ir oficialiai pradėjo Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnyje numatytą išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. 2017 06 19 pradėtos derybos dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos. 2018 11 25 Europos Sąjungos vadovai pritarė Didžiosios Britanijos išstojimo iš Bendrijos sutarčiai ir politinei deklaracijai dėl būsimų Europos Sąjungos ir Didžiosios Britanijos santykių (numatyta, kad Didžioji Britanija iš Europos Sąjungos išstos 2019 03 29, nebent Europos Vadovų Taryba, susitarusi su Didžiąja Britanija, vieningai nuspręstų pratęsti šį terminą). Nepavykus pasiekti susitarimo dėl išstojimo, visos Europos Sąjungos sutartys, įskaitant Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, Didžiajai Britanijai turėjo nustoti galioti 2019 03 30.
2019 01 15 Didžiosios Britanijos parlamentas visiška balsų dauguma atmetė su Europos Sąjungos vadovais suderintą Brexit sutartį. Didžiosios Britanijos parlamentui vis atmetant išstojimo iš Europos Sąjungos modelius, 2019 03 14 Bendruomenių Rūmų prašymu išstojimo terminas pratęstas iki 2019 10 31.
2019 10 17 Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga priėmė susitarimą dėl Brexit (kartu priimtas Protokolas dėl Airijos ir Šiaurės Airijos), kuriuo išstojimo terminas atidėtas iki 2020 01 31.
2020 02 01–12 21 numatytas pereinamasis laikotarpis (Didžiajai Britanijai iki 2021 07 01 paprašius, šis terminas galės būti pratęstas vieneriems ar dvejiems metams), kurio metu Didžiajai Britanijai dar galiojo Europos Sąjungos teisė, biudžeto finansiniai įsipareigojimai, piliečiams garantuojamos teisės – tiek Didžiosios Britanijos piliečiams Europos Sąjungoje, tiek Europos Sąjungos piliečiams Didžiojoje Britanijoje.
Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos pereinamasis laikotarpis baigėsi 2020 12 31. Remiantis sutartu Protokolu dėl Airijos ir Šiaurės Airijos, Europos Sąjungos muitų taisyklės ir muitinės procedūros toliau taikomos į Šiaurės Airiją įvežamoms ir iš jos išvežamoms prekėms.
1879
Lietuvos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas
Lietuvos oficialūs santykiai ir bendradarbiavimas su Europos bendrijomis prasidėjo 1991, kai jos pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1994 12 prasidėjo derybos dėl Europos sutarties, kurią Lietuva pasirašė 1995 06 12 (įsigaliojo 1998 02 01). 1995 Lietuvos Respublikos Vyriausybė Europos Sąjungos Tarybai įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. 2000 Lietuva pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, oficialiai derėtis baigė 2002 Kopenhagoje vykusiame Europos Sąjungos Viršūnių Tarybos susitikime. 2003 04 16 Atėnuose Lietuva pasirašė Stojimo į Europos Sąjungą sutartį. 2003 05 10–11 Lietuvoje įvyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Apie 90 % referendume dalyvavusių Lietuvos Respublikos piliečių pritarė Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžia – 2004 gegužės 1.