evidencija

evideñcija (lot. evidentia), akivaizdumas, aiškumas, tiesioginė, neabejotina duotybė. Evidencijos pavyzdžiu ilgą laiką buvo Euklido geometrijos aksiomos. Ciceronas evidencija laikė objekto tiesioginį juslinį buvimą, vėliau ją suprato kaip mintinę dalyko įžvalgą, kurioje jo esmė ir pagrindimo kriterijai yra tarsi matomi. R. Descartes’as evidenciją laikė tiesos kriterijumi – teisinga yra tai, kas aišku ir neabejotina. E. Husserlio fenomenologijoje evidencija yra visiškas tikrumas fenomeno buvimu, jo pirminė saviduotybė intencionalioje sąmonėje.