Fabijõnas (Fabianus) ? 250 01 20Roma, popiežius (236–250). Šventasis kankinys (šventė – sausio 20). Vienas pirmųjų krikščionių, nukankintų valdant imperatoriui Decijui. Anot Eusebijo Cezarėjiečio, Fabijonas vieningai buvo išrinktas popiežiumi, kai per popiežiaus rinkimus ant jo, pasauliečio romėno, Romoje niekieno nepažįstamo ir nelaikomo kandidatu į popiežius, galvos nutūpė balandis. Teigiama, kad Fabijonas pakrikštijo imperatorių Pilypą Arabą ir jo sūnų, pastatė dalį Romos katakombų, nustatė dvasininkų šventimų laipsnius, suskirstė Romą į 7 apskritis-diakonijas ir jas pavedė valdyti diakonams, paskyrė subdiakonams surašyti krikščionių kankinysčių aktus. Suvienijo Bažnyčią po schizmos, sukeltos antipopiežiaus Ipolito (217–35) ginčo apie Šventosios Dvasios prigimtį.
Pagal vėlesnius šaltinius, Fabijonas siuntė apaštalus į Galiją, kur po imperatoriaus Decijaus persekiojimų buvo likusios mažos krikščionių bendruomenės. Jo pastangomis buvo atgabenti į Romą ir čia perlaidoti šv. Ipolito Romiečio (170–236) ir popiežiaus Poncijono (valdė 230–35) palaikai. Fabijoną labai vertino vyskupas Kiprijonas Kartaginietis, manoma, Fabijonas susirašinėjo su Origenu. Viename šaltinyje vadinamas Flavijumi.
Buvo palaidotas Šv. Kaliksto katakombose (1854 atrasta graikiška apitafija ant kapo), vėliau palaikai perlaidoti Šv. Sebastijono bazilikoje (sarkofagas datuojamas 10 a.) Romoje.
Atributai: ant galvos tupintis balandis, geležiniai karštuvai (Fabijono nukankinimo įrankis). Dailėje vaizduojamas vidutinio amžiaus su popiežiaus atributais (tiara ir pastoralu), kartais su šv. Sebastijonu.