Fatimidai

Fatimdai (Fāṭimid), arabų kalifų dinastija (lentelė), valdžiusi to paties pavadinimo valstybę Šiaurės Afrikoje (909–1048) ir Egipte (969–1171). Kildinosi iš Mahometo dukters Fatimos. Dinastijos pradininkas Obeidalahas pasiskelbė mahdžiu, 909 nuvertė Aglabidus ir tapo Fatimidų kalifato kalifu ir imamu. Iki 10 a. vidurio Fatimidai užkariavo Šiaurės Afriką (išskyrus Vakarų Maroką), Siciliją, 969 – Egiptą, 10 a. pabaigoje – Siriją, Palestiną, Chidžazą (Vakarų Arabija). Fatimidų kalifato sostinė iki 921 buvo Kairuanas, 921–973 Mahdija (abu Šiaurės Afrikoje), nuo 973 Kairas. Fatimidų kalifatas buvo centralizuota karinė teokratinė valstybė. 11 a. viduryje dėl epidemijų ir bado, kilusio užsitęsus sausrai Egipte, didelę įtaką turinčių karvedžių nesantaikos, dinastinių vaidų kalifatas nusilpo. 1048 atsiskyrė Šiaurės Afrika, 1071 normanai užkariavo Siciliją, 11 a. antroje pusėje Siriją pajungė Seldžiukų valstybė. Nuo 11 a. antros pusės Fatimidai realios valdžios neturėjo – faktiškai valdė viziriai. Dinastija žlugo viziriui Salachui ad Dinui (Saladinui) po kalifo al Adido mirties įvykdžius valstybės perversmą ir tapus Ajubidų dinastijos pradininku.

Fatimidų laikų glazūruotas dubuo (Nacionalinis Egipto civilizacijos muziejus Kaire)

2271

1