García Lorca Federico (Federikas Garsijà Lòrka) 1898 06 05Fuente Vaqueros (Granados provincija, Andalūzija) 1936 08 19Víznar (prie Granados), ispanų rašytojas, muzikas. Vienas žymiausių 20 a. ispanų poetų. Nuo 1915 studijavo Granados universitete filologiją ir teisę. Muzikos mokėsi pas A. M. Segurą ir M. M. de Fallą. 1917 įkūrė kamerinės muzikos draugiją. 1919 persikėlė į Madridą, bendravo su L. Buñueliu ir S. Dalí. Su M. M. de Falla 1922 Granadoje surengė cante jondo (flamenko dainų) festivalį ir konkursą. 1928 Granadoje įkūrė žurnalą Gallo. 1929–30 lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kuboje. 1932–35 vadovavo skrajojančiam studijiniam teatrui La Barraca, jam kūrė dramas su muzikinėmis intermedijomis. 1933–36 bendradarbiavo su kitais Madrido teatrais, inscenizavo jiems įvairius kūrinius. Prasidėjus pilietiniam karui sušaudytas frankistų.
Federico García Lorca
Federico García Lorca (1998, Šv. Onos aištėje Madride)
Ankstyvajai poezijai (iki 1928) būdinga Andalūzijos vaizdai, lyriškumas, muzikalumas, dramatizmas, tautosakinių motyvų ir modernios poetikos sintezė, lakoniškumas ir metaforiškumas (rinkiniai Eilių knyga / Libro de poemas 1921, Cante jondo eilės / Poema del cante jondo 1927, Čigonų romansai / Romancero gitano 1928). Vėlesnėje poezijoje vyrauja socialinės temos, siurrealistinė poetika, ryškūs vaizdai, netikėti įvaizdžiai, gyva kalba (rinkiniai Rauda dėl Ignasijaus Sančeso Mechijaso mirties / Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías 1935, Šešios galisų poemos / Seis poemas gallegos 1935, Poetas Niujorke / Poeta en Nueva York, Tamarito sofa / El diván de Tamarit, abu išleista 1940). Parašė herojinę dramą Marija Pineda (María Pineda 1928), tragedijas Kruvinos vestuvės (Bodas de sangre 1933), Jerma (Yerma 1934, lietuvių kalba pastatyta 1992), pjeses Netekėjusi donja Rosita, arba Gėlių kalba (Doña Rosita, la soltera, o El lenguaje de las flores 1935, lietuvių kalba pastatyta 1976), Bernardos Albos namai (La casa de Bernarda Alba 1936, Lietuvoje pastatyta 1964, 1982, išleista 1966). Joms būdinga aiški socialinė kryptis, aistringų moterų paveikslai, žmogaus instinktų ir visuomeninių normų prieštara.
Sukūrė muzikinių kūrinių, tarp jų – Albaisino poemą (Poema del Albaicín), 5 dainas, Serenadą Alhambroje (Serenata en la Alhambra), arijų savo ir kitų dramaturgų, tarp jų Lope de Vegos, pjesėms, pritaikė koncertiniam atlikimui liaudies dainų. Lietuvių kalba išleista rinktinės Kryžkelė (1966), Liūdniausias džiaugsmas (1998).
Lorca; Lorka
2440
1915