Guattari Félix (Feliksas Gvatãris, Gvatar) 1930 03 30Villeneuve-les-Sablons (Oiseʼos departamentas) 1992 08 29Cour-Cheverny (Loiro ir Chero departamentas), prancūzų filosofas, psichoanalitikas.
Išsilavinimas ir veikla
1948 studijavo farmakologiją, 6 dešimtmečio pradžioje – filosofiją, mokėsi pas J. M. É. Lacaną. Septinto dešimtmečio pabaigoje studijavo Paryžiaus 8 universitete. Dalyvavo įvairiuose antikolonialistiniuose, kairiųjų judėjimuose, 1968 Paryžiaus studentų riaušėse. 1955–65 leido trockistų laikraštį La Voie Communiste. 1965 įkūrė ir iki 1981 leido tarpdisciplininį žurnalą Recherches. 1955–92 dirbo La Borde eksperimentinės psichiatrijos klinikoje Cour-Cheverny. 1987 su G. Deleuzeʼu įkūrė žurnalą Chimères. Aktyviai dalyvavo institucinės psichoterapijos judėjime. Institucinė psichoterapija kritikavo tradicinę psichiatriją, individualų terapijos būdą pakeitė grupiniu, atsisakė paciento hierarchinio pavaldumo gydytojui, nagrinėjo platesnį socialinį, politinį negalavimų kontekstą. 1960–66 dalyvavo Institucinės psichoterapijos ir socioterapijos darbo grupės veikloje. 1965 su kitais įsteigė Institucinės psichoterapijos asociaciją, 1970 – Institucinių studijų ir tyrinėjimų centrą.
Félix Guattari (1987)
Sąmonės ir subjektyvumo samprata
Manė, kad sąmonės iracionaliojo elemento neįmanoma izoliuoti ar susisteminti. Tiriant subjektyvumą reikėtų atsisakyti bet kokių pretenzijų į moksliškumą. Psichiką sudaro daug nevienalyčių komponentų. Ji apima kalbą ir neverbalines komunikacijos priemones, santykius su aplinka ir kitais asmenimis, estetinius ir etinius siekius bei kita. Subjektyvumas nėra iš anksto sukonfigūruotas universalių psichikos struktūrų, nes pasąmonė yra ne struktūrinė, bet procesinė. F. Guattari su G. Deleuzeʼu rutuliojo šizoanalizės teoriją (griežtai kritikavo S. Freudo psichoanalizę, sąmonę suprato kaip norų mašiną, neatsiejamą nuo socialinių, ekonominių ir politinių veiksnių, formulavo kūno be organų koncepciją ir kita), rizomos (nehierarchinė, nelinijinė struktūra, alternatyvi vakarietiškajai kultūrai) ir deteritorializacijos (struktūriniai socialinių santykių pokyčiai) sampratas.
Ekosofija
Plėtojo ekosofijos (ekologinės harmonijos) koncepciją, apimančią tris ekologijos rūšis: aplinkos (santykių su gamta ir aplinka), socialinę (ekonominių ir visuomenės santykių) ir psichinę (žmogiškojo subjektyvumo; apima ekopsichiatriją ir ekopsichologiją) ekologiją. Ekosofija turėtų padėti išvengti pasaulinio kapitalizmo, kuris paklūsta tik pelno logikai, griaunamojo poveikio, sukurti naujas praktikas, kurios padarytų pasaulį dar tinkamesnį gyventi.
Veikalai
Su G. Deleuzeʼu parašė žymiausius savo veikalus: Kapitalizmas ir šizofrenija (Capitalisme et Schizophrénie 2 tomai 1972–80), Kafka (1975), Rizoma (Rhizome 1976), Kas yra filosofija? (Qu’ est-ce que la philosophie? 1991).
Sukūrė veikalus Psichoanalizė ir transversalumas (Psychanalyse et transversalité 1974), Molekulinė revoliucija (Révolution moléculaire 1977), Mašininė pasąmonė (Lʼinconscient machinique 1979), Skrydžio linijos (Lignes de fuite 1979), Žiemos metai, 1980–1985 (Les années dʼhiver, 1980–1985 1986) Šizoanalitinės kartografijos (Cartographies schizoanalytiques 1989), Trys ekologijos (Les trois écologies 1989), Chaosmose (Chaosmozė 1992).