fènas (vok. Föhn < lot. favonius – šiltas vakarų vėjas), nuo kalnų į slėnius pučiantis šiltas sausas stiprus ir gūsingas vėjas. Susidaro orui judant per kalnagūbrius, statmenus oro srautui. Feno savybes nulemia adiabatinis oro įšilimas (adiabatinis vyksmas) leidžiantis jam kalnų šlaitais žemyn. Oras, kildamas priešvėjiniu šlaitu, adiabatiškai atvėsta, vandens garai jame kondensuojasi, iškrinta krituliai. Persiritęs per kalnagūbrį, leisdamasis pavėjiniu šlaitu, oras adiabatiškai įšyla, į slėnį patenka šiltesnis nei priešvėjinėje pusėje. Dažniausiai pučia ne ilgiau kaip parą, retkarčiais – iki 5 parų. Fenas būna 3 tipų: klasikinis (oro srautas persirita per kalnagūbrį kartu su bendruoju atmosferos srautu; vėjo greitis didelis), anticikloninis (susijęs su anticiklonų žemyneigiais oro srautais abiem kalnagūbrio šlaitais; vėjas silpnas), laisvosios atmosferos fenas (susijęs su inversija anticiklonuose; vėjas silpnas, būna tik aukštikalnėse, į slėnius nenusileidžia). Pradėjus pūsti pirmojo ar antrojo tipo fenui, oro temperatūra per kelias valandas gali pakilti 15–20 °C, o drėgnis – nukristi 70–80 %, dėl to pavasarį kalnuose labai greitai ima tirpti ir garuoti sniegas, susidaro sniego griūtys, o vasarą sausas ir karštas oras pakenkia augalams. Fenas pučia visuose kalnuose, ypač dažnas Alpėse, Kaukaze, Vidurinės Azijos kalnuose. Šiaurės Amerikoje fenas vadinamas činuku, Argentinoje – zonda, Japonijoje – chirotu, Vidurinėje Azijoje – garmsiliu, afganu. Feno susidarymą pirmasis 1894 aprašė austrų meteorologas J. Hannas.
-Zonda; -chirotas; -afganas; -činukas; -garmsilis
1163