fenomenologija

fenomenològija (fenomenas + gr. logos – protas), šiuolaikinės filosofijos kryptis, tyrinėjanti pagrindines patirties struktūras – kaip suvokiamos ir išreiškiamos reikšmės bei reikšmių vsumos.

Sąmonės intencionalumo tyrimas

Fenomenologijos pradininkas yra E. Husserlis, kuris plėtojo sąmonės intencionalumo, t. y. nukreiptumo į pasaulį, idėją. Fenomenologai tiria spontanišką sąmonės veikimą atsisakydami idealistinių ar natūralistinių prielaidų apie pasaulio ir žmogaus prigimtį. Grynoji sąmonė, kaip prasmės atsiradimo (konstitavimosi) vieta, anot fenomenologų, turi būti išlaisvinta nuo kasdienių, mitologinių, mokslinių, ideologinių nuostatų, sprendimų bei vertinimų. Tai pasiekiama atliekant fenomenologinę redukciją (epoche, suskliaučiant) – atsisakant išankstinių prielaidų ir hipotezių apie sąmonės objektų savaiminę būtį, sąmonės psichinio mechanizmo veikimą, sutelkiamas dėmesys į sąmonės fenomenų ir jų sąsajų bei visumų lauką. Fenomenų lauko analizė atskleidžia, kaip sąmonė kuria savitai patiriamus dalykus. Bet kokį patiriamą dalyką fenomenologai sučiuopia ir aprašo kaip tam tikro sąmonės akto (juslinio suvokimo, prisiminimo, numatymo, vaizduotės, sprendimo, geismo, privalėjimo) atitikmenį. Fenomenai laikomi ne gryna vidujybe, o dalykų prasmėmis arba pasaulio profiliais. Fenomenologinė redukcija, apvalydama sąmonę nuo jos pačios veikimo schemų, atveria tiesioginės patirties, sąlyčių su įvairiais dalykais galimybes. Aprašant šias galimybes fenomenologijoje keliama atitinkamų dalykų raiška.

Dvilypis fenomeno ir sąmonės intencionalumo pobūdis išreiškiamas koreliatyviomis noezės (sąmonės akto) ir noemos (dalykinio turinio) sąvokomis. Tiesa laikoma intencijos aktualizavimas (jos, kaip sąmonės formos, pripildymas dalykinio turinio; šis pripildymas, arba intencijos atliktis, suvokiamas kaip akivaizdi tiesa).

Laikas ir erdvė

Nagrinėjant sąmonės patirtį viena svarbiausių temų yra jos laikiškumas, laikomas reiškinių pagrindu. Ypatingas sąmonės laiko taškas yra dabar, tiesioginė pagava, kurią papildo kitos dvi sąmonės laiko atmainos – praeities sulaikymas (retencija) bei jos atidėjimas į užmarštį ir ateities numatymas (protencija). Visos trys laiko atmainos sudaro aktualios sąmonės akiratį, kuriame pasirodo bet kõkios atskiros dalykų reikšmės ir jų visumos. Dabarties taškas ir laikas nuolat kinta, jame susiejami reiškiniai, skirtingų lygmenų bei pobūdžių prasmių visumos, formuojasi ir persiformuoja visas fenomenų laukas. Sąmonės dėmesio centre esantį daikto profilį supa erdvinis akiratis, pasyviai numanomas neteminis fonas, kitos galimos duotys (erdvinio daikto tiesioginė duotis žvilgsniui – priešakinė jo pusė – numato kitas to daikto puses). Erdvinis akiratis yra judrus, jis atsiveria arba užsiveria sąmonei veikiant, keičiant dėmesio kryptį ir siejant skirtingus daikto profilius.

Intersubjektyvumo samprata

Vienas svarbiausių akiračių atvėrimų yra susijęs su intersubjektyvumo patirtimi, kai, remiantis analogija su savimi kaip įkūnyta sąmone, patirties lauke aptinkamas kitas aš, kita įkūnyta sąmonė, taip pat steigianti (konstituojanti) ir sauganti dalykų prasmes ir jų visumą – pasaulį. Pasaulis pasirodo gyvuojantis ne egocentriniu, o policentriniu ar poliegocentriniu, t. y. intersubjektyviu, pagrindu – dalykų ir pasaulio apskritai prãsmės identifikuojamos, steigiamos, saugomos bei keičiamos socialiai ir polilogiškai kaip bendri dalykai ir bendras pasaulis. Nagrinėjant intersubjektinių fenomenų problematiką kasdienės sąmonės ir gyvenamo pasaulio aspektais, iš transcendentalios susikūrė intersubjektinė ir egzistencinė fenomenologija. Ieškoma bendros kultūrinės istorinės patirties konkretaus pagrindo, netemiškai susiklostančios akivaizdžių tiesų visumos, kuria remiasi visa kita policentrinės sąmonės veikla ir kuri sudaro tolimiausią šios veiklos akiratį.

Fenomenologijos raida

Grynosios sąmonės (transcendentinio aš) struktūrų analizę fenomenologijoje pakeitė pamatinių žmogaus egzistencijos struktūrų (būties pasaulyje, kūniškumo ir parankumo, istorijos ir kitų) ir jų užribio (kitybės) analizė; pakito daugelis kitų fenomenologijos sąvokų bei temų. Susiklostė skirtingi fenomenologijos variantai, traktuojantys ją kaip transcendentalią filosofiją (E. Husserlis), ontologinę filosofiją (E. Finkas, M. Heideggeris, R. Ingardenas, J.‑P. Sartre’as), vertybių teoriją (M. Scheleris), juslinio suvokimo ir kūniškumo teoriją (M. Merleau-Ponty). Fenomenologinis metodas taikomas etikoje, estetikoje (M. Dufrenne’as, M. Geigeris, R. Ingardenas), istorijoje (L. Landgrebe), mokslo ir religijos filosofijoje, psichologijoje, sociologijoje (A. Schützas), kultūrinėje antropologijoje, religijotyroje ir kituose moksluose. Fenomenologija turėjo reikšmės personalizmui, egzistencinei, hermeneutinei filosofijai, struktūralizmui, 20 a. mąstymui bei kultūrai.

Fenomenologijos tyrinėjimai Lietuvoje

Lietuvoje fenomenologines problemas nagrinėjo ir studijų parašė V. Sezemanas, J. Girnius, V. Vyčinas, A. Mickūnas, T. Sodeika.

L: A. Mickūnas, D. Stewart Fenomenologinė filosofija Vilnius 1994; L. Embree, E. A. Behnke Encyclopedia of Phenomenology Boston–London 1997.

1676