fenomenològinė sociològija, sociologijos kryptis, analizuojanti socialinį gyvenimą fenomenologijos metodais. Fenomenologinės sociologijos tikslas – atskleisti socialinių fenomenų esmę, kuri yra apriorinė ir empiriniais tyrimais neatskleidžiama. Socialinių ryšių pažinimas grindžiamas vadinamąja grynosios sąmonės analize.
Fenomenologinė sociologija atsirado 20 amžiaus pradžioje (E. Husserlis, M. Scheleris) kaip reakcija į pozityvizmo ir natūralizmo įsigalėjimą sociologijoje. Fenomenologinės sociologijos krypčiai plėtoti didelę reikšmę turėjo austrų filosofas A. Schützas. Jis tyrinėjo intersubjektyvumo problemą, tai yra kaip save suprantame, kaip formuojamas bendras suvokimas ir bendra pasaulio samprata. Pasak A. Schützo, kiekvieno žmogaus biografija unikali, todėl jis pasaulį suvokia savaip, bet tai nereiškia, kad žmonių tarpusavio sąveika negalima. Žmogus suvokia išorinį pasaulį kaip daiktus, įvykius – kaip tipus. Tipų konstravimo tarpininkas, per kurį perduodamos socialiai reikšmingos žinios, yra kasdienės kalbos žodynas ir sintaksė. Tipų atstovai gali būti ir žmonės, bet jie priimami skirtingu anonimiškumo lygiu, todėl žmogaus socialinio pasaulio suvokimui svarbi kategorija socialinių individų, su kuriais jį sieja mes, santykiai. A. Schützas kasdieniam žinojimui taip pat priskiria sistemą praktinių veiksmų, kuriuos jis vadina tipinių priemonių panaudojimo siekiant tipinių tikslų tipinėse situacijose efektyviais receptais. Kai šie receptai neveikia, žmogus ieško kitų ir taip turtina savo biografiją ir patirtį. Šį procesą fenomenologai vadina sluoksniavimusi: sluoksnis po sluoksnio naujos žinios skverbiasi į esamus tipus arba tampa naujos tipinės struktūros formavimosi pagrindu. A. Schützo nuomone, svarbiausia žmogiškojo pažinimo kryptis yra kasdienis pasaulis, traktuojamas kaip aukščiausia realybė. Joje egzistuoja tam tikros galutinės reikšmių sritys (mokslas, religija, magija), kuriomis remiantis žmogui gali kilti abejonių dėl samprotavimų tikrumo. Sociologui yra svarbi baigtinė reikšmės sritis, tai yra sociologija, kurioje jis specializuojasi. Jis dirba realybės srityje, kuri reiškiasi kaip kasdienio gyvenimo kontrastas. Sociologo uždavinys – formuluoti aiškius ir nuoseklius dalyko, kuris iš prigimties neaiškus ir nenuoseklus, aiškinimus, todėl jis turi konstruoti tuos tipus, kuriuos tiriami objektai konstruoja savo praktiniams tikslams. A. Schützo fenomenologinės teorijos pagrindais rėmėsi 2 mokyklos – P. Bergerio ir T. Luckmanno fenomenologinė žinojimo sociologija bei H. Garfinkelio etnometodologija.
2271