fideikomsas (lot. fideicommissum < fides – tikėjimas, sąžinė + committo – pavedu), palikėjo testamentinis neformalus pavedimas įpėdiniui perduoti visą palikimą, jo dalį ar kurį nors daiktą trečiajam asmeniui. Fideikomisas neturėjo privalomosios galios, jo vykdymas nebuvo garantuotas ieškinine gynyba. Jis priklausė nuo įpėdinio geros valios. Nuo imperatoriaus Augusto laikų (63 prieš Kristų–14 po Kristaus) asmenims, kurių naudai daromas fideikomisas, suteikiama skundo teisė. Magistratai buvo įpareigoti nagrinėti šiuos skundus ir rūpintis, kad fideikomisas būtų vykdomas. Fideikomisas galėjo būti rašytinis ir žodinis (labiausiai paplitusi forma – įpėdiniui adresuotas raštas). Jis galėjo būti atliekamas dar nesant testamento arba patvirtintas vėliau surašytame testamente. 529 imperatorius Justinianas I Didysis nustatė, kad legatas ir fideikomisas suteikia asmeniui, kurio naudai jis padarytas, prievolinio reikalavimo prieš įpėdinį teisę. 531 fideikomisas susilygino su legatu.
2271