filantropizmas

filantropzmas (gr. philanthrōpos – mylintis žmones), 18 amžiaus antros pusės pedagogikos srovė. Filantropizmo atstovai ragino mokymą sieti su realiu gyvenimu, mokyti amatų, lavinti vaikų valią ir ugdyti juos veiklius, daug dėmesio skirti įvairiems praktiniams dalykams, fizinei kultūrai, gamtos mokslams ir kalboms. Jie kritikavo mokyklų scholastiką ir atitrūkimą nuo gyvenimo, šiurkštų elgesį su mokiniais, bažnyčios kišimąsi į mokymą. Filantropizmui didelę įtaką turėjo prancūzų švietėjų, ypač J.‑J. Rousseau, idėjos. Pradininkas – vokiečių pedagogas J. B. Basedowas. Jis 1768 išleido knygą Filantropų vaizdinys ir garbūs vyrai (Vorstellung an Menschenfreunde und vermögende Männer) ir 1774 Dessau įsteigė internatinę nekonfesinę mokyklą Filantropiną (Philanthropinum), kurioje buvo įgyvendinamos filantropizmo idėjos. Filantropine dirbo garsūs pedagogai, tarp jų J. H. Campe, C. G. Neuendorfas (1750–1798), E. C. Trappas (1745–1818) ir C. H. Wolke (1741–1825). Filantropizmo teoriją jie išdėstė veikale Visuotinė mokyklų ir švietimo revizija bendrijos praktiniams mokytojams (Allgemeine Revision des gesamten Schul- und Erziehungswesens von einer Gessellschaft praktischer 1785–1792, 16 tomų). Filantropino pavyzdžiu buvo įkurtos mokyklos kituose Vokietijos miestuose, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. 19 amžiuje jos pradėjo nykti, vietoj jų pradėjo kurtis liaudies mokyklos. Filantropizmo idėjos turėjo įtakos tolesnei pedagoginės minties raidai.

2271