Filipnų literatūrà. Filipinų literatūra kuriama daugiausia tagalų ir kitomis filipiniečių kalbomis, taip pat ispanų ir anglų kalbomis. Iš pradžių kurti mitai, herojiniai epai, sakmės, legendos, pasakėčios, priežodžiai, mįslės. Dainos ir eilėraščiai daugiausia buvo apie įvairias apeigas (gimimo, vedybų, laidojimo) ir darbą (namų statymą, medžioklę, žvejybą). 14–16 a. buvo paplitę istoriniai eiliuoti ir proziniai pasakojimai. 1542 Filipinus paskelbus Ispanijos kolonija prasidėjo christianizacija, pradėjo daryti įtaką ispanų kultūra. Literatūra pradėta kurti ir ispanų kalba. Vyravo religinė literatūra. Atsirado pasijų – religinių kūrinių apie Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, viduramžių ispanų legendų adaptacijų, perdirbinių, baladžių (kurido), herojinės tematikos poemų (avit). Pasaulietiniai žanrai vietinėmis kalbomis atsirado tik 19 amžiuje. Naujosios Filipinų literatūros pradininkas – tagalų poetas F. Baltazaras (slapyvardis Balagtas, 1788–1862), pasisakęs prieš kolonijinę priespaudą. 18 a. buvo populiarios pjesės (moromoro) apie krikščionių ir musulmonų kovas. 19 a. pabaigoje sustiprėjo tautinio atgimimo ir šviečiamosios idėjos. Reikšmingų kūrinių ispanų kalba parašė J. P. Rizalis, kuris žadino tautinę savimonę. 1902 Filipinus galutinai okupavo Jungtinės Amerikos Valstijos, pradėjo ryškėti jų kultūros įtaka. Šalia tradicinės romantizmo krypties literatūros (dramaturgas J. C. de Jesusas, 1896–1932, romanistas I. E. Regalado, 1888–1976) pradėti kurti realistiniai kūriniai. Be anglų kalbos, buvo rašoma ir ispanų bei vietinėmis kalbomis (poetai F. Guerrero, 1873–1929, C. Apostolis, 1877–1936, J. Balmori, 1886–1948, C. M. Recto, 1890–1960). 20 a. pradžioje ėmė formuotis buitinis ir socialinis romanas tagalų kalba (F. Aguilaras, 1882–1955), drama tagalų ir pampanganų kalbomis (S. Reyesas, 1861–1942, A. Tolentino, 1867–1915). Pagausėjo literatūros anglų kalba, išryškėjo Vakarų kultūros įtaka. Dramų parašė J. Abadas (1872–1932), poezijos – A. G. Abadilla (1904–69), J. G. Villa (1908–97), prozos – M. E. Arguilla (1911–44), N. V. M. Gonzalezas (1915–99). 4 dešimtmečio literatūroje žymu poezijos atsinaujinimas (naudoti kasdieniai motyvai, pradėta rašyti verlibru). 1946 paskelbus Filipinams nepriklausomybę ėmė plėtotis literatūra tagalų kalba. Buvo kuriama klasikinė ir modernios poetikos poezija. 5 dešimtmetyje suklestėjo novelės žanras. Novatoriškų novelių parašė J. G. Villa. Prozoje vyrauja patriotinė, visuomeninė tematika. Žymesni prozininkai: A. Daguio (1912–66), N. V. M. Gonzalezas, F. Arcellana (1916–2002), N. Joaquinas (1917–2004), F. Sionilis José, B. N. Santosas (1911–96), R. V. Diazas (g. 1932).
Lietuvių kalba išleistas F. Sionilio José romanas Apsimetėliai (1974).
Filipinų kultūra; -filipiniečių literatūra
L: Philippine Fiction Quenzon City 1972; B. Lumbera, C. N. Lumbera Philippine Literature: A History and Anthology Metro Manila 1997.
Filipinų konstitucinė santvarka
Filipinų partijos ir profsąjungos
Filipinų ginkluotosios pajėgos