filosòfinė antropològija, filosofijos sritis, nagrinėjanti žmogaus esmę ir prigimtį jo būties požiūriu. Apima filosofinių sistemų žmogaus koncepcijas – žmogaus būties savitumo, gyvenimo prasmės, pažinimo, patyrimo, prigimties ir paskirties teorinius apmąstymus. Filosofinės antropologijos pirmtaku kartais laikomas graikų filosofas Protagoras. Remiamasi jo žodžiais poemoje „Apie būtį“: Visi mūsų pažinimai ateina iš pojūčių; visų žmonių pojūčiai yra skirtingi. Iš to seka išvada, kad žmogus – visų daiktų matas. Filosofinės antropologijos problematiką jau gvildeno Protagoro amžininkas Sokratas, Platono dialogų oponentas ir, pasak G. W. F. Hegelio, žmonijos herojus. Platono liudijimu, Sokratas gynė ir išaukštino žmogaus laisvę, įasmeninto žinojimo, pagrįsto meile ir atsakomybe, siekimą. Apie save ironiškai kalbėjo, kad jis žino, jog nieko nežino. Nors žmogaus filosofinių interpretacijų netrūko įvairiose šalyse bei epochose, bet filosofinė atropologija kaip savarankiška filosofinė disciplina susiformavo tik 20 amžiuje; pradininkai – M. Scheleris, H. Plessneris, A. Gehlenas. Jos savarankiškumą lėmė tyrimo objektas (realus žmogaus gyvenimas, anot M. Schelerio, – gyva būtis), atsiribojimas nuo transcendentalizmo bei idealizmo idėjų. Sąlygiškai, plačiąja prasme, galima skirti penkias filosofinės antropologijos kryptis (tendencijas): natūralistinę (mokslinę; pradininkai E. Cassireris, M. Grabmannas, J. C. Ecclesas), egzistencialistinę (fenomenologinę; K. Jaspersas, M. Heideggeris) ir jos tradicijoje susiklosčiusią dialogo (komunikacinę; L. Biswangeris, 1881–1966, M. Buberis, E. Levinas), integralinę (H. E. Hengstenbergas), struktūralistinę (C. Lévi-Straussas, H. Rombachas, g. 1929), hermeneutinę (kultūrinę; H.‑G. Gadameris, E. Corethas, M. Landmannas, 1913–84, K. Lorenzas, g. 1932, E. Rothackeris), derinančią struktūralizmo, psichoanalizės, neomarksizmo idėjines tendencijas ir išsirutuliojančią į postmoderniu mąstymu grindžiamas žmogaus būties interpretacijas (nuo E. Frommo iki J. Lacano, J. Baudrillard’o ir S. Žižeko). Filosofinė antropologija remiasi žmogaus ir pasaulio sąveika, nusakoma subjekto ir objekto sąvokų dialektika, egzistencijos ir būties, veiklos, kūrybos, dialogo, kultūros, laisvės ir atsakomybės, meilės, vilties, mąstymo ir tiesos, vertybių ir pajautos bei kitomis kategorijomis. Jai būdinga integralus požiūris į žmogaus patyrimą, jo savitumus ir sanklodą, nors pati būtis, pasak Aristotelio, pasirodo įvairiai. Filosofinė antropologija atskleidė žmogaus gebėjimą dabartyje susieti praeitį ir ateitį. Jos raidai turėjo įtakos I. Kanto tradicija, kurią pratęsė W. Dilthey, mėgindamas sukurti filosofinės antropologijos pagrindus, gyvenimo filosofijos, egzistencializmo, personalizmo, neomarksizmo, pragmatizmo, neofroidizmo, struktūralizmo, fenomenologijos bei hermeneutikos atstovų žmogaus būties apmąstymai ir žmogaus, kaip veiklos subjekto, interpretacijos, iš kurių išsirutuliojo ir paradigmų reikšmę įgijo trys konceptai – gyvenimas, egzistencija, veikla. Gyvenimo koncepto ištakos siekia F. Nietzsche’s, egzistencijos – S. Kierkegaardʼo, veiklos – Aristotelio filosofiją (šį konceptą išplėtojo vokiečių klasikinė filosofija, filosofinėje antropologijoje įtvirtino A. Gehlenas). Filosofinės antropologijos atstovai įrodė, kad žmogus yra būtybė, kuri sugeba ir privalo klausti – kas jis yra, kaip tampa tuo, kuo yra (tai kūrėju, tai griovėju, tai meilės, tai neapykantos nešėju). 20 amžiaus pabaigoje suvokta, kad siekiant suprasti žmogaus esmę, reikia aprėpti visumą, nesitenkinti vienpusiškomis žmogaus prigimties aiškinimo koncepcijomis, kurios buvo reiškiamos metaforomis: homo sapiens (mąstantis žmogus), homo faber (gaminantis žmogus), homo creator (kuriantis žmogus), homo ludens (žaidžiantis žmogus), homo viator (keliaujantis žmogus), animal symbolicum (simbolius kurianti būtybė) ir kitomis. Tai dalinės, nors ir svarbios, žmogaus būties ir veiklos charakteristikos, kartais vadinamos būties fenomenais arba egzistencialijomis: darbu, meile, mirtimi, viešpatavimu, žaidimu (E. Finkas), prie jų dar priskiriama bendruomeniškumas, laikiškumas, dabartiškumas, raiška, laisvė (H. E. Hengsterbergas). Žmogaus teorinę interpretaciją grindžiant egzistencijos paradigma išryškėjo dauguma esminių jo būties ir veiklos apibūdinimų: žmogaus būtis yra subjekto ir objekto kategorijomis nusakoma žmonių veikla; žmogaus veikla yra egzistavimo būdas, tapsmas asmenybe, savikūra; žmogaus būtis veikloje įsisavinama teoriniu mąstymu, pajauta, kalba ir technine veikla, pasireiškia mokslo, meno, religijos, institucijų, dorovės normų ir kultūros kitais pavidalais; žmogaus mentalitetui būdinga savimonė, gebėjimas suprasti save ir kitus, pozityviai veiklai – meilė, tikėjimas, valios laisvė, kūryba, dorovinė atsakomybė, sąmoningumas, tikslingumas ir refleksija; žmogaus patyrimas yra tikslingo aktyvumo rezultatas; žmogaus egzistencijai turi įtakos ne tik prasmių imperatyvioji funkcija, valia apsispręsti bei veikti, bet ir bendruomenėse bei kultūroje vykstančių sinergetinių procesų pažinimas bei vertinimas; dalyvavimas regimojoje ir neregimojoje tikrovėje suteikia žmogaus būčiai pažinimo ir tikėjimo, mąstymo ir pajautos, kalbos ir kultūros, meilės ir vilties, gimimo ir mirties, baigtinumo ir amžinybės išraiškas, jos atskleidžia galimybę būti, o ne tik turėti, galimybę peržengti savo empirinį ribotumą, pasiekti vienybės ir darnos su pasauliu ir savimi pajautą (ji filosofijoje būdavo įvardijama kaip transcendencija); neišvengiama dialogo su savimi ir kitu (žmogumi, Dievu ir pasauliu) būtinybė, teigianti kūrybos prioritetą prieš griovimą ir savigriovą, meilės – prieš neapykantą ir kitokių priešybių nevienareikšmišką supratimą. Viena dialogo prielaidų, anot V. Kavolio, yra priešingybių bendradarbiavimas kaip santuokoje, o ne kova, kol viena jų, kaip kare, bus sunaikinta. Žmonių nesusikalbėjimas tarpusavyje dėl skirtingų vertybinių orientacijų yra dažnas fizinės ir dvasinės prievartos, neapykantos, destrukcijos, agresijos šaltinis, keliantis pavojų žmonijai. Dialogas atskleidžia vyksmą, kaip iš daiktų savaime atsiranda daiktai mums, kaip tai, kas svetima, tampa sava ir artima. Dialogo būtinybės suvokimas veda į toleranciją kitoniškumui, į demokratinį vertybių hierarchijos išsidėstymą, į naują etikos, estetikos, politikos ir demokratijos polilogišką sampratą, kuriai būdinga pagarba gyvybei ir mirčiai, kitokiai nuomonei, tikėjimui ar pasaulėžvalgai. Tokia žmogaus problemiškumo samprata įsakmiai reikalauja interesų derinimo visuotinių vertybių požiūriu. Pasak V. Kavolio, asmuo turi išrasti ne save patį, bet savo vientisumą ir spontaniškumą. Kompromisas, darnos ir supratimo siekis yra vienintelė tiek žmogaus, tiek žmonijos išlikimo 21 amžiuje sąlyga, kai žmogaus egzistencijos ir socialinės būties susipriešinimas pasiekė apogėjų ir gali išsilieti į kultūrų, religijų, socialinių sistemų karinius konfliktus arba savęs destrukciją. Filosofinė antropologija atskleidė žmogaus savitumą ir nevienareikšmiškumą ne tik aplinkai, bet ir visam pasauliui, vertybių perkainojimo ir amžinųjų vertybių išsaugojimo antropologines problemas, kartu ir pozityvaus bendravimo, dialogo kelią joms spręsti. Filosofijoje įveikė dekartiškąją kūno ir sielos opoziciją, metafizinį dvasios ir gyvenimo dualizmą, gamtos ir kultūros, žmogaus ir istorinių ideologinių formų supriešinimą. Integruodama Vakarų ir Rytų filosofines tradicijas, mokslinius tyrinėjimus ir filosofines interpretacijas filosofinė antropologija įrodė, kad ji yra reikšminga teorinei filosofijai, etikai ir estetikai, kalbos, kultūros, technikos filosofijoms.
Lietuvoje filosofinės antropologijos problematikos darbų paskelbė K. Dausa, I. Gaidamavičienė, E. Gendrolis, J. Girnius, J. Minkevičius, J. Mureika, T. Sodeika, K. Stoškus, A. Šliogeris ir kiti.
L: J. Girnius Žmogus be Dievo Chicago 1964; V. Kavolis Kultūrinė psichologija Vilnius 1995; P. Tejaras de Šardenas Žmogaus fenomenas Vilnius 1995; I. Gaidamavičienė Homo creator. Sąmonė ir būtis Vilnius 1997; A. Šliogeris Niekio vardai. Septyni antropologijos etiudai Vilnius 1997; Technikos filosofijos įvadas / sud. ir knygos įvado autorius J. Mureika Vilnius 1998; Žmogaus problema technikos amžiuje Vilnius 1998; M. Buberis Dialogo principas 2 d. Vilnius 1998–2001; K. Lorenz Einführung in die philosophische Antropologie Darmstadt 1990; H. Burckhart Horizonte philosophischer Anthropologie Würzburg 1999.
384