finánsų mókslas, ekonomikos mokslas, tiriantis valstybės (arba viešuosius) ir kitų ekonominių subjektų finansus, finansinius išteklius, jų formavimo ir naudojimo problemas, pinigų srautus ir jų vadybą.
Tyrimo objektai
Skiriami finansų mokslo pagrindiniai tyrimo objektai: valstybės (arba viešosios) išlaidos (jų struktūra, proporcijos, dinamika ir kita), valstybės (arba viešosios) pajamos (jų šaltiniai – įvairios rinkliavos, mokesčiai, viešųjų įmonių bei viešojo turto pajamos, jų paskirstymas, klasifikacija ir kita), viešasis kreditas (arba valstybės skola), finansų rinkos, finansų administravimas, biudžetas, įmonių finansai.
Tikslas
Finansų mokslo svarbiausias tikslas – parengti tinkamą bazę valstybės finansų politikai, numatyti jos priemones, suformuoti optimalią mokesčių sistemą ir kita. Finansų mokslas turi numatyti vienokio ar kitokio fiskalinio projekto bei praktikos ekonominius padarinius, pvz., poveikį krašto gamybos augimui, gyventojų pajamoms, turto ir pajamų pasiskirstymui, gyvenimo lygiui ir kita.
Sąsaja su kitais mokslais ir praktikomis
Finansų mokslas susijęs su kitais ekonomikos mokslais, vadyba, finansų teise, finansinių investicijų praktika.
Mokslo pradžia
Kai kurių finansų mokslo teorijų užuomazgų yra politinės ekonomijos klasikų A. Smitho, D. Ricardo veikaluose. 20 a. 4 dešimtmetyje valstybės fiskalinės politikos problemas nagrinėjo J. M. Keynesas.
Nobelistų darbai
Už nuopelnus finansų mokslui Nobelio ekonomikos premijos suteiktos: 1981 – J. Tobinui (Jungtinės Amerikos Valstijos; nustatė ryšį tarp finansinių ir realių rinkų, sukūrė finansinio portfelio pasirinkimo teoriją), 1990 – H. M. Markowitzui, M. H. Milleriui ir W. F. Sharpe’ui (visi Jungtinės Amerikos Valstijos; apibūdino investicijų portfelio pasirinkimą vertinant finansinį turtą bei plėtojant ilgalaikio turto įkainojimą), 1997 – R. C. Mertonui, M. S. Scholesui (abu Jungtinės Amerikos Valstijos; pateikė naujus išvestinių indeksų reikšmių vertybinių popierių rinkose nustatymo metodus), 1999 – R. A. Mundelliui (Kanada; išplėtojo fiskalinės politikos vadybą įvairių valiutos kursų režimų sąlygomis), 2001 – G. Akerlofui, M. Spence’ui ir J. E. Stiglitzui (visi Jungtinės Amerikos Valstijos; ekonometrinius metodus pritaikė finansų rinkų analizei asimetrinės informacijos sąlygomis), 2003 – R. Engle’ui (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir C. Grangeriui (Didžioji Britanija; išplėtojo ekonominių dydžių statistinių laiko eilučių tyrimo metodus, ypač reikšmingus analizuojant finansų rinkas), 2013 – E. Famai, L. P. Hansenui ir R. Shilleriui (visi Jungtinės Amerikos Valstijos; patobulino vertybinių popierių ir kitokių finansinių aktyvų kainodaros modelius).
Finansų mokslas Lietuvoje
Lietuvoje M. Smigleckis 1596 išleido studiją apie palūkanas (lenkų kalba). 19 a. pirmoje pusėje kai kuriuos finansų mokslo dalykus Vilniaus universitete dėstė H. Stroynowskis, J. Znoska, J. Vaškevičius.
1925–1940 Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) finansų dalykus dėstė V. R. Jurgutis. Buvo išleistos knygos: A. Moravskio Lietuvos finansai (dvi dalys 1925), Nikolajaus Pokrovskio Finansų mokslo pagrindai (1926), V. R. Jurgučio Finansų mokslo pagrindai (1938)
Sovietinės okupacijos metais finansų istoriją nagrinėjo A. Žilėnas, finansų ir kredito problemas – Tadas Zaleskis, pramonės finansų – Boleslovas Kilius ir Vitoldas Meidūnas bei kiti.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę finansinės apskaitos metodus plėtojo J. Mackevičius, V. Ažušilis, metodų diegimo sistemą formavo G. Kalčinskas, finansų ir mokesčių problemas nagrinėjo Gina Marija Pajuodienė, Vitoldas Meidūnas, Juozas Rimas, E. A. Buškevičiūtė, V. Pukelienė, bankininkystės – V. Terleckas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų istoriją tyrė Stasys Janušonis, A. Tyla, A. Žilėnas.
2470
finansai; finansų istorija