fizinis ugdymas

fzinis ùgdymas, fizinių ypatybių ir gebėjimų, reikalingų visapusiškai žmogaus veiklai, ugdymas fiziniais pratimais. Tai asmenybės formavimo ir bendrojo ugdymo dalis; moksliškai pagrįstas pedagoginis vyksmas: ugdytojas kryptingai veikia ugdytinį remdamasis kūno kultūros vertybėmis, bendraujama siekiant įgyvendinti tam tikrą asmenybės fizinės ir dvasinės būklės ugdymo programą. Fizinio ugdymo tikslas – fizinio lavinimo ir auklėjimo priemonėmis išugdyti sveiką, stiprų, ištvermingą, gražų, išsilavinusį ir dvasiškai turtingą žmogų. Fizinis ugdymas skatina ugdytinio poreikį kūno kultūrai, norą ir įprotį stiprinti sveikatą, fiziškai grūdintis, lavinti fizines ypatybes, protinius gebėjimus ir judėjimo įgūdžius. Fizinio ugdymo turinį, metodus ir formas lemia visuomenės vertybių visuma (objektyvios priežastys) ir asmeninės individo nuostatos, santykis su socialine ir kultūrine aplinka (subjektyvios priežastys). 20 a. pabaigoje Vakarų Europoje demokratinės edukologijos propaguojamų laisvojo auklėjimo idėjų pripažinimas sudarė sąlygas fizinio ugdymo kaitai. Fizinis ugdymas, orientuotas į asmeninę iniciatyvą realizuojančią asmenybę, geriausiai atitinka laisvos konkurencijos, demokratinės visuomenės ir asmeninės iniciatyvos ugdymo poreikius. Lietuvoje po 1990 fizinis ugdymas, kaip ir bendrasis ugdymas, tampa prasmingu ir humanizuotu procesu.

kūno kultūra