fleksinės kalbos

flèksinės kabos, kalbų tipologijos požiūriu išskiriama grupė sintetinių kalbų, kuriose gramatiniai santykiai reiškiami žodžių morfologiniais požymiais (galūnėmis, priesagomis), turinčiais po dvi ar kelias reikšmes. Lietuvių kalbos daiktavardžio formoje rankà galūnė ‑a reiškia ir moteriškąją giminę, ir vienaskaitą, ir vardininko linksnį; formoje laukas galūnė ‑ais yra ir vyriškosios giminės, ir daugiskaitos, ir įnagininko linksnio gramatinis požymis. Prie fleksinių kalbų priklauso lietuvių ir kitos indoeuropiečių (senovės indų, graikų, lotynų, gotų) kalbos senaisiais savo raidos laikais. Fleksines kalbas, kaip atskirą kalbų tipą, pirmiausia išskyrė ir apibūdino A. W. ir F. K. W. F. Schlegeliai bei W. F. von Humboldtas.

2352