Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblis (Vilnius, Sereikiškių parkas; Baltica 2002)
folklòro ansámbliai, etnografiniai ansambliai, mėgėjų arba profesionalų grupės, atliekančios liaudies (tradicinės) vokalinės ir instrumentinės muzikos, choreografijos, cirko, pasakojamosios tautosakos kūrinius.
Raida
Nuo seno gyvuoja prigimtinėje aplinkoje (buityje, apeiginėse kalendorinėse ir religinėse šventėse) ir gali reikštis viešiau (kai kurie dėl to ir įsikuria). Koncertuose, spektakliuose, vakaronėse naudoja buities, darbo, papročių, apeigų, liaudies dailės, architektūros, kraštovaizdžio elementus. Siekia perteikti tautos, etnografinės grupės, regiono muzikavimo, vaidybos, tarmės, apdaro, tipažo ypatybes, pavaizduoti istorinę aplinką. Kai kurie folkloro ansambliai atlieka tik vieno krašto (dažniausiai gimtųjų vietų), kartais tik vienos rūšies (vokalinės, instrumentinės muzikos), tik vieno žanro (dainos, giesmės, romanso), vieno muzikos instrumento (dūdmaišio, dambrelio, armonikos) ar apeigos (vestuvių) kūrinius, apima keletą folkloro rūšių, etnografinių regionų, atkuria nykstančius arba jau išnykusius folkloro žanrus, muzikos instrumentus (ir archeologinius).
Yra vaikų, jaunimo, pagyvenusių žmonių, vyrų, moterų ir mišrių, kaimo ir miesto folkloro ansamblių. Kaimo (daugiausia pagyvenusių žmonių) ansambliai remiasi tradicija, savo apylinkės folkloru, o miesto ansambliai dažniau perima ir atkuria ar savaip perkuria tradiciją. Atsiranda ir naujų folkloro formų (apeiginio folkloro, tradicinio katalikiško giedojimo grupių), tendencijų jungti muzikinį folklorą su kitais muzikos stiliais (džiazu, roku, popmuzika).
Folkloro ansamblių vieši pasirodymai Vakarų Europoje (Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Ispanijoje), vėliau Pietų ir Šiaurės Amerikos šalyse prasidėjo 19 a. pradžioje. 19 a. antroje pusėje Rusijoje kūrėsi instrumentiniai, vėliau ir kiti folkloro ansambliai. Po II pasaulinio karo folkloro ansamblių atsirado Azijos, Afrikos ir Okeanijos šalyse. Dažniausiai jie kūrėsi etnografiniuose muziejuose, folkloro tyrimo, mokymo įstaigose. Rengiami folkloro ansamblių festivaliai, konkursai, veikia nacionalinės ir tarptautinės folkloro ansamblių bei festivalių rengimo organizacijos (pvz., Conseil International des Organisations de Folklore, CIOFF, įkurta 1970, globojama UNESCO).
Žymesni folkloro ansambliai
Žymesni folkloro ansambliai: Skandinieki (Latvija), Leegajus, Torupill (abu Estijoje), D. Pokrovskio folkloro ansamblis (Maskva), Tatrańska koza (Lenkija), Délibáb (Vengrija), Usvit (Čekija), Hradištán (Slovakija), Hora (Rumunija), De Vlier (Belgija), Windbeutel (Vokietija), Alcherak (Olandija), The Farelly Irish Dancers (Airija), Canny Fettle Ensemble (Anglija), Aragac (Armėnija), Fazisi (Gruzija), Gojuun (Buriatija), Asja Kyja (Komija), Ergyrjon (Čiukčių autonominė apygarda), Dam Shan (Šiaurės Vietnamas), Wajan Gandera Gamelan (Bali, Indonezija), Ras-Theatre (Etiopija), Bomas (Kenija).
Lietuvių folkloro ansambliai Lietuvoje
Lietuvoje seniausieji lietuvių folkloro ansambliai (sutartinių giedotojos ir šokėjos, skudutininkai, trimitininkai, raudotojos) susiklostė dar iki krikščionybės. Vėliau išplito bažnytinių ir pasaulietinių giesmių (ir laidotuvių, Kalnų, kantičkų ir kita) ir dainų, instrumentiniai (kaimo kapelos, meškininkų grupės), teatro (Kalėdų, Užgavėnių, velyknakčio ir Velykų, Sekminių) folkloro ansambliai. Folkloro ansamblių viešų pasirodymų būta 16–18 a. mokyklinio teatro (ypač Vilniaus akademijos), gatvių, aikščių vaidinimuose. Gyvavo rusų (sentikių ir stačiatikių), baltarusių, lenkų, ukrainiečių, žydų (seniausieji klezmerių, nuo 18 a. chasidų), karaimų, totorių, romų (ir meškininkų), vokiečių ir šveicarų (Mažojoje Lietuvoje) folkloro ansambliai. Nuo 1890 Užnemunėje suvalkiečių kanklių ansamblius būrė Ambraziejus, Bonaventūras ir Valentinas Kalvaičiai. 19 a.–20 a. pradžios folkloro ansambliai koncertų būta lietuviškų vakarų ir kituose renginiuose. 1906 P. Puskunigis įkūrė Skriaudžių, 1914 – S. Banaičio spaustuvės, 1922 – Karo invalidų, 1923 pradžios mokyklos (visi Kaune), 1920 – Plutiškių, 1932 S. Rudis – Krekenavos, 1936 P. Vinkšnelis – Svėdasų kanklių ansamblius, S. Paliulis 1920 – Panevėžio berniukų gimnazijos skudučių, 1923 – Kauno universiteto skudučių ir ragų, 1933 – Vilkijos gimnazijos skudučių ir daudyčių ansamblį. Iki 1940 veikė S. Paliulio ir J. Kudirkos įkurti Kauno karių ragų ir skudučių folkloro ansamblis. 1923 Vilniaus lietuvių choras pastatė lietuvių vestuvių dalį Onutės vestuvės, 1927 Kauno karių teatras ir Gabijos choras – Lietuviškas vestuves. Kupiškyje susibūrusi mėgėjų trupė 1928 pastatė Senovės kupiškėnų vestuves, 1935 Prienų moterų draugija – Dzūkų vestuves. Instrumentiniai folkloro ansambliai koncertavo Karaliaučiuje (1916), Estijoje (1932), Vengrijoje (1933), Latvijoje (1934), choreografiniai – Londone (1935), Paryžiuje (1937), Hamburge ir Prahoje (1938). Dzūkijos įvairiose vietose 1935–38 rengtos Senovės dienos (liaudies muzikos koncertai, liaudies meno parodos).
7 dešimtmetyje Kraštotyros draugijos rengiamų etnologinių ekspedicijų veikiamas kilo folklorinis sąjūdis. Sovietų ideologai folkloro ansamblių veiklą ignoravo, varžė. Folkloro ansamblių sąjūdis Lietuvoje (kaip ir Latvijoje, Estijoje) turėjo reikšmės tautiniam identitetui ir savimonei, nacionaliniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui. 7 ir 8 dešimtmečio sandūroje susibūrė kaimo, miesto folkloro ansamblių (daugiausia Vilniaus aukštosiose mokyklose ir kai kuriose įstaigose, vėliau – kituose miestuose). Pirmieji kaimo folkloro ansambliai: Kalvių, Lieponių (abu įkurti 1967, Trakų rj. savivaldybė), Lazdinių, Adutiškio (abu įkurti 1969, Švenčionių rj. savivaldybė), Žiūrų, Marcinkonių, Kriokšlio (visi įkurti 1971, Varėnos rj. savivaldybė), Luokės (įkurtas 1972, Telšių rj. savivaldybė), Bandonija (įkurtas 1974, Eržvilkas), Puponių (įkurtas 1974, Kupiškio rj. savivaldybė). Pirmieji miesto folkloro ansmabliai: Kupiškio etnografinis teatras (įkurtas 1966), Lietuvių etnografinis ansamblis, Ratilio (abu įkurti 1968), Sadauja (įkurtas 1971), Poringė (įkurtas 1973), Lietuvių folkloro teatras (įkurtas 1974; visi Vilniuje), Sargėnai (įkurtas 1975, Kaunas). Vėliau įsikūrė kiti folkloro ansambliai, tarp jų – Šeduva (Radviliškio rj. savivaldybė), Rimoliai (Seda, Mažeikių rj. savivaldybė), Verpeta (Kaišiadorys), Dijūta, Jievaras, Visi, Radasta, Trys keturiose, Apynys (visi Vilniuje), Kupolė, Žaisa, Gadula (visi Kaune), Kuršių ainiai (Klaipėda), Insula (Telšiai), Sūduviai (Vilkaviškis), Gastauta (Rokiškis).
Žymesni vaikų folkloro ansambliai: Tututis, Kaukutis (abu Kaune), Čirulis (Rokiškis), Čiučiuruks (Telšiai), Vorusnėlė (Klaipėda). Folkloro ansambliai dalyvauja folkloro apžiūrose, konkursuose, festivaliuose. Nuo 1975 kasmet Vilniuje rengiamas festivalis Skamba skamba kankliai, nuo 1985 Kaune – Atataria lamzdžiai, nuo 1987 kas treji metai (kasmet pakaitomis trijose Baltijos šalyse) – tarptautinis festivalis Baltica.
Nuo 1990 folkloro festivalių pasirodymai sudaro vieną dainų šventės dalį. Be šių, savas tradicijas turi nuo 10 dešimtmečio rengiami festivaliai Griežynė (instrumentinio folkloro, Vilnius), Suklegos (postfolkloro, Kaunas), Ėr paauga žali leipa (Telšiai), Parbėg laivelis (Klaipėda), vaikų folkloro – Aš pasiejau veiną popą (Telšiai), Vėlungis (Klaipėda), Martynas (Visaginas) ir kiti. 1980, 1981 ir 1984 Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo rengiamas folkloro ansamblių konkursas Ant marių krantelio. Lietuvių folkloro ansambliai veikia ir užsienyje – Australijoje, Baltarusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kolumbijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje (Kaliningrado sritis), Vokietijoje.
Trakuose koncertuoja folkloro ansamblis Wierchowiane iš Bukowina Tatrzańskos (Mažosios Lenkijos vaivadija; Baltica 2002)
Kitų tautų folkloro ansambliai Lietuvoje
Miestuose ir miesteliuose iki 1941 plito žydų mėgėjiški folkloro teatrų vaidinimai. Žydų marionečių teatras Maidim (veikė 1932–41 Vilniuje) buvo pastatęs žydų, lenkų, vietinių romų folkloro inscenizacijų, scenų dzūkų liaudies dainos Pasvarscyk ancela ir kitais motyvais. Per II pasaulinį karą Vilniaus žydų geto teatre buvo atliekamas žydų folkloras. Nuo 1971 Vilniuje veikia žydų folkloro ansamblis Fajerlech. Vilniuje 1975–99 veikė žydų vaikų folkloro ansamblis Alija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsirado kitų tautų ansamblių, tarp jų – rusų Arinuška (vaikų, Vilniuje), Bylina (vaikų, Visagine), rusų ir baltarusių Sudaruški (Panevėžyje), baltarusių Svitanak (Visagine), ukrainiečių Kalina (Visagine), Panevėžio ukrainiečių jaunimo, lenkų Rudomianka (Rudaminoje, Vilniaus rj. savivaldybė), karaimų Sanduhač (Trakuose), romų Kaly žemčiužina, Roma de drom (abu vaikų ir jaunimo, Vilniuje).
L: L. Sauka Tikra ir netikra liaudies kūryba Vilnius 1983; Vilniaus miesto folkloro ansambliai. Folklore Groups of Vilnius / sud. E. Venskauskaitė, G. Papinigis Vilnius 1999; I. Kriščiūnienė Lietuvos folkloro garso publikacijų bibliografija Vilnius 2000.
1352