formalióji mokyklà, formalinė mokykla, literatūros teorijos kryptis Rusijoje 1915–30. Rėmėsi avangardiniu menu, ypač futurizmu. Susiformavo Maskvos lingvistiniame būrelyje (įkurtas 1915) ir Poetinės kalbos studijų draugijoje (Obščestvo izučenija poetičeskogo jazyka, OPOJAZ, įkurta 1916) Sankt Peterburge. Pagrindiniai atstovai – R. Jakobsonas, V. Šklovskis, B. Eichenbaumas, B. Tomaševskis, J. Tynianovas, L. Jakubinskis, V. Žirmunskis. Jie kritiškai vertino literatūros tyrinėjimų psichologizavimą ir sociologizavimą, orientavosi į lingvistiką. Literatūrą traktavo kaip autonominį žodžio meną, veikalą – kaip sistemą, svarbiausiu laikė konkretaus kūrinio struktūros vidinių dėsningumų analizę. Kūrėją laikė meistru, išradėju, kūrinį – konstrukcija, meninių priemonių (V. Šklovskis), funkcijų (J. Tynianovas, R. Jakobsonas) dariniu, kuriame vyrauja estetinė poetinė kalbos funkcija, pabrėžianti pranešimo savitiksliškumą. Teorinės formalistų nuostatos taikytos tyrinėjant eilėdarą (B. Eichenbaumas, J. Tynianovas, B. Tomaševskis), pasakojimo struktūras (V. Šklovskis, V. Proppas), stilistiką (B. Eichenbaumas, V. Vinogradovas), kitas meno rūšis (kiną). Po metodologinių debatų, apkaltinus socialinės istorinės tikrovės ignoravimu ir estetizmu, formaliosios mokyklos veikla po 1930 SSRS nutrūko. Tolesnė jos idėjų sklaida reiškėsi Prahos lingvistų būrelyje, naujojoje kritikoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, prancūzų struktūralizme, Tartu semiotikos mokykloje.
formalizmas
253