fòrmų istòrija (vok. Formgeschichte), vienas egzegezės istorinių literatūrinių metodų. Formų istorijos pagrindinis tikslas – išskirti Biblijos literatūros formas (arba žanrus; pvz., himnas, giesmė), nustatyti jų parašymo tikslą ir aplinkybes (vokiečių kalba Sitz im Leben) bei atskleisti jų žodinę tradiciją. Formų istorija padeda suprasti atskirų Biblijos knygų susiformavimo istoriją. Formų istorijos mokslinis pagrindas – G. H. A. von Ewaldo Izraelio tautos istorija iki Kristaus (Geschichte des Volkes Israel bis Christus 6 t. 1843–58), F. C. Overbecko Apie patristinės literatūros užuomazgas (Über die Anfänge der patristischen Literatur 1882) ir E. Nordeno Nepažįstamas Dievas: Religinės kalbos formų istorijos tyrinėjimai (Agnostos Theos: Untersuchungen zur Formgeschichte religiöser Rede 1913) veikalai. Formų istorijos raidai turėjo įtakos H. Gunkelio Pradžios knygos ir Psalmyno tyrinėjimai (Sukūrimas ir chaosas priešistorėje ir laikų pabaigoje / Schöpfung und Chaos in Urzeit und Endzeit 1895); vietoj literatūrinės formos jis vartojo literatūros žanro terminą. Formų istoriją išpopuliarino NT egzegetai M. Dibelius (Evangelijų formų istorija / Die Formgeschichte des Evangeliums 1919), K. L. Schmidtas (Jėzaus istorijos apmatai. Senovinės Jėzaus istorijos literatūriniai tyrinėjimai / Der Rahmen der Geschichte Jesu. Literarische Untersuchungen zur antiken Jesusüberlieferung 1919) ir R. K. Bultmannas (Sinoptinės tradicijos istorija / Die Geschichte der synoptischen Tradition 1921). Naudojantieji formų istorijos metodą daugiausia dėmesio skiria literatūros formoms, todėl dažniausiai klaidingai sumenkina jų istorinį pagrindą.
1854