fosfãtai, fosfato rūgščių druskos ir esteriai.
Fosfatai chemijoje
Druskos skirstomos į ortofosfatus (fosforo, arba ortofosfato, rūgšties H3PO4 druskos) ir polimerinius fosfatus. Ortofosfatai būna: pirminiai, arba divandenilio, fosfatai, dihidrofosfatai (pvz., KH2PO4, Ca(H2PO4)2), antriniai, arba monovandenilio, fosfatai, hidrofosfatai (pvz., K2HPO4, CaHPO4), ir tretiniai, arba neutralieji, normalieji, ortofosfatai (pvz., K3PO4, Ca3(PO4)2). Gaunami H3PO4 veikiant šarmų tirpalais. Dauguma divandenilio fosfatų gerai tirpsta vandenyje, o iš kitų – tik šarminių metalų normalieji ortofosfatai. Kaitinami hidrofosfatai dehidratuoja ir susidaro polimeriniai fosfatai. Kalcio, amonio, kalio ir kiti fosfatai naudojami kaip fosforo trąšos, šarminių ir šarminių žemių metalų – kaip plovikliai ir vandens minkštikliai, kosmetikoje ir vaistų gamyboje, amonio‑vandenilio fosfatas (NH4)2HPO4 – audiniams apretuoti, kalcio ortofosfatas Ca3(PO4)2 – emalių, matinio stiklo gamyboje, kalcio-vandenilio fosfatai ir amonio‑vandenilio fosfatai – kaip feroelektrikai ir pjezoelektrikai. Polimerinių (kondensuotųjų) fosfatų molekulės yra grandinės arba žiedo pavidalo. Jie skirstomi į polifosfatus (polifosfato rūgščių druskos Mn+2PnO3n+1), metafosfatus (metafosfato rūgšties druskos Mn(PO3)n) ir ultrafosfatus MnKPnOn(5+K)/2 (čia M – metalas, n – polimerizacijos laipsnis, K – metalo oksido ir fosforo oksido P2O5 – molekulinių masių santykis). Polimerinių fosfatų savybės priklauso nuo katijono prigimties, anijono sandaros, polimerizacijos laipsnio, fosfato erdvinės struktūros. Pvz., didėjant polimerizacijos laipsniui polifosfatų tirpumas dažniausiai mažėja, juos modifikuojant – didėja. Polimeriniai fosfatai gaunami termiškai dehidratuojant pirminius ir antrinius ortofosfatus arba neutralizuojant ciklines polifosfato ar metafosfato rūgštis. Polimeriniai fosfatai naudojami kaip minkštikliai, plovikliai, flotacijos reagentai. Esteriai – fosforo organiniai junginiai, kuriuose fosforas su molekulės organine dalimi susijungęs per kito elemento (deguonies, azoto, sieros) atomą. Skirstomi į pirminius ROPO(OH)2, antrinius (RO)2POOH ir tretinius, arba neutraliuosius (RO)3PO; čia R – angliavandenilio radikalas, pvz., trietilfosfatas (OC2H5)3PO. Dažniausiai gaunami fosforo rūgščiai reaguojant su alkoholiais ar fenoliais. Gamtoje paplitę esteriai – nukleorūgštys, daugelis kofermentų, adenozin‑5′‑trifosfatas, vitaminai. Kai kurie esteriai naudojami kaip plastikų minkštikliai (pvz., tributilfosfatas, trikrezilfosfatas), kiti – augalų kenkėjams, naminių gyvulių ektoparazitams naikinti.
9
Gamtiniai fosfatai
Gamtiniai fosfatai – mineralų klasė, kuriai dar priklauso arsenatai ir vanadatai. Skiriami paprastieji (su vienu anijonu) ir sudėtingieji (su dviem ir daugiau skirtingų anijonų), su vandeniu ir bevandeniai fosfatai. Žinoma daugiau kaip 230 fosfatų klasės mineralų. Svarbiausi: apatito grupės mineralai (apatitas, fluorapatitas, chlorapatitas, karbonatapatitas, sulfatapatitas), monacitas, vivianitas, turkis. Kristalai dažniausiai rombinės, monoklininės singonijos, sluoksninės arba salinės, kartais karkasinės struktūros. Kietumas 2–6,5. Tankis 1700–6000 kg/m3. Fosfatai kristalizuojasi iš specifinės šarminės magmos arba iš jūros vandens, kuriame gausu fosforo (fosforitai), t. p. susidaro hidroterminių ir pneumatolitinių procesų metu (monacitas, ksenotimas). Kai kurie fosfatai (vivianitas) susidaro pelkėse (redukcinėje aplinkoje); vivianito randama ir tarpledynmečių organinėse nuogulose. Fosfatai – svarbiausia fosforo trąšų žaliava. Iš monacito gaunami retųjų žemių elementai. Didžiausi fosfatų telkiniai yra Rusijoje (Chibinuose), Jungtinėse Amerikos Valstijose, Maroke, Tunise, Alžyre, Kazachijoje, Estijoje. Lietuvoje fosfatų randama kreidos, juros, ir kitų geologinių sistemų fosforituose ir prekambro kristalinėse uolienose.
2961