foslijos (lot. fossilis – iškastinis), suakmenėjusios, apanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios iškastinių gyvūnų ir iškastinių augalų makro- ir mikroliekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai Žemės sluoksniuose. Gyvūnui mirus jo liekanos retai kada visos išlieka. Taip atsitinka tada, kai kūną uždengia oro nepraleidžiantis sluoksnis (pvz., vulkaniniai pelenai arba nuosėdos jūros dugne) ir plėšrūnai ar skaidančios bakterijos jo nepasiekia. Virš gyvūno susikaupia didelis pelenų ar nuosėdų sluoksnis, o jo kietas kūno dalis (kaulus ar kriaukles) sudarantys mineralai tirpsta, iš naujo kristalizuojasi ir dar labiau kietėja.
belemnitų fosilijos
belemnitų fosilijos
Dažniausiai aptinkami suakmenėję gyvūnų skeletai (bestuburių kriauklės, stuburinių kaulai). Viena žymiausių kvartero periodo pleistoceno laikotarpio fosilinių radinių sankaupų aptikta 20 a. antroje pusėje netoli Los Andželo (Jungtinės Amerikos Valstijos), La Brea rančoje esančiose asfalto duobėse. Jų paviršius žiemą sukietėdavo, o vasarą asfaltas nuo Saulės šilumos imdavo skystėti. Į duobes patekę gyvūnai nebegalėdavo ištrūkti ir žūdavo. Rasta daugiau kaip 60 rūšių žinduolių (iš jų daugiau kaip 2000 kardadančių tigrų). Žiemą juos uždengdavo smėlis ir nuosėdos, o riebiu asfaltu įmirkę kaulai bedeguonėje aplinkoje pamažu fosilizavosi ir išliko nesuirę. Apie fosilinių gyvūnų veiklą liudija aptinkami jų pėdsakai. 1978 Laetoli vietovėje (Tanzanija) buvo surastas trijų skirtingų pėdsakų takas, kurį vulkaniniuose pelenuose paliko du suaugę australopitekai ir vaikas, gyvenę maždaug prieš 3,7 mln. metų. Seniausios randamos fosilijos su bakterijų pėdsakais uolienose datuojamos 3,8 mlrd. metų.
suakmenėję eohipo griaučiai Gamtos istorijos muziejuje Vienoje
Lietuvoje fosilijos dažnos ordoviko, silūro, devono, permo, juros (Papilėje Ventos atodangose) ir kreidos geologinių sistemų jūrinių nuosėdų ir uolienų sluoksniuose.
Fosilijas tiria paleobotanika ir paleozoologija.