fotografãvimas, teisėje – vaizdinės įrodomosios informacijos fiksavimo būdas, taikomas atliekant kriminalinę žvalgybą ir ikiteisminį tyrimą bei teisminį bylos nagrinėjimą. Fotografavimo objektai baudžiamosiose bylose gali būti materialiojo pasaulio daiktai, susiję su tiriamuoju įvykiu, pvz., nusikalstamos veikos vietos aplinka, daiktiniai įrodymai, dokumentai ir jų žymės, lavonai ir jų dalys, gyvi asmenys (įtariamieji, kaltinamieji) bei kita. Fotografuojant objektas fiksuojamas greitai, objektyviai ir tiksliai, galima fiksuoti žmogaus akiai nematomus spalvinius atspalvius ir kitus dalykus. Jei reikia ne tik fiksuoti, bet ir ištirti tam tikrus objektus, naudojama tiriamosios fotografijos metodai ir priemonės. Fotografavimo metodų ir būdų, taikomų baudžiamosiose bylose, visumą nagrinėja kriminalistinės technikos šaka – kriminalistinis vaizdo fiksavimas. Pirmieji fotografiniai atvaizdai buvo užfiksuoti 1826, nusikaltusiems asmenims atpažinti ir ieškoti fotografija pradėta naudoti 1841.
Lietuvoje fotografavimą reglamentuoja 2002 Baudžiamojo proceso kodeksas (2002, įsigaliojo 2003). Fotografavimo procesas turi būti įforminamas protokolu nurodant šių veiksmų atlikimo vietą, laiką, fiksuojamus procesus ir naudotas technines priemones.
2238