F. J. de Goya. Autoportretas su akiniais (aliejus, apie 1800, Bonnat-Helleu muziejus Bayonneʼoje)

de Goya Francisco José (Fransiskas Chosė de Gojà), tikr. de Goya y Lucientes 1746 03 30Fuendetodos (Saragosos provincija) 1828 04 16Bordeaux, ispanų tapytojas, grafikas. Nuo 1760 tapybos mokėsi Saragosoje pas J. Luzáną y Martínezą, vėliau Madride pas F. Bayeu y Subíasą. 1769–71 lankėsi Italijoje. 1771–1824 gyveno ir kūrė Madride; San Fernando meno akademijos narys (1780). 1824 emigravo į Prancūziją.

Kūryba

Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu (1776–91) sukūrė buitinio žanro kūrinių ciklą – 60 rokoko stiliaus gobelenų kartonų Karolio III gobelenų ir kilimų karališkajai manufaktūrai, religinių paveikslų (Kristus ant kryžiaus 1780). Nuo 1786 dirbdamas Karaliaus rūmų dailininku nutapė dvariškių, karališkosios šeimos portretų (Karalius Karolis su šeima 1800, Ispanijos karalius Ferdinandas VII 1814). Neigė akademizmo normas, vaizdavo aristokratijos ydas – pasipūtimą, tuštybę, godumą. Nutapė daug hercogienės Albos portretų (1795, 1797), figūrinių paveikslų (Apsirengusi macha, Nuoga macha, abu 1803, Grupė balkone 1810–15), natiurmortų.

Paveikslams būdinga realistinė maniera, sodrūs spalvų deriniai, vitališkumas, raiški faktūra (virtuoziškai perteikė brangiąsias medžiagas), subtilus formų modeliavimas, šviesos ir šešėlių kontrastai. F. J. de Goyos kūrybai įtakos turėjo senoji ispanų tapyba, D. Velázquezo, G. B. Tiepolo, A. R. Mengso kūryba, anglų portretistai. Tapė paprastų ispanų gyvenimo scenas, dažniausiai švenčių, karnavalų vaizdus. Žmonijos tamsumą, fanatizmą pajuokiantiems žymesniems paveikslams (Beprotnamis 1795, Didysis ožys 1779, Sardinės laidotuvės 1813) būdinga socialinė kritika, fantastiniai, mistiniai vaizdiniai. Grafikos kūriniams (sukurtiems po 1785) dažniausiai būdinga fantastinės vizijos, jie turi aštrios satyros bruožų, pasižymi raiškiu piešiniu, harmoninga kompozicija; sukūrė graviūrų naujoviška akvatintos technika (ciklas Los caprichos / Kapričai 1796–98).

F. J. de Goya. Kojūkai (aliejus, 1788, Prado muziejus Madride)

F. J. de Goya. Hercogienės Albos portretas (aliejus, 1797, Amerikos ispanakalbių bendruomenės muziejus Niujorke)

F. J. de Goya. Proto miegas gimdo pabaisas (iš ciklo Kapričai, ofortas, akvatinta, 1796–98, išleista 1799, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

Kūriniuose vaizdavo ispanų nepriklausomybės kovas su prancūzais (1808–14 pats jose aktyviai dalyvavo), kėlė patriotines idėjas (paveikslas Sukilėlių sušaudymas 1808 gegužės 3 Madride 1814, ofortų ciklas Karo baisumai 1810–20). Buvo nacionalinio meno idėjos šalininkas. Vėlyvojoje kūryboje atsispindi polinkis į niūrią fantastiką, sarkazmą. Paveikslai apibendrinto piešinio, juodai rudų spalvų, plačių potėpių (Autoportretas 1816, Mergaitė su ąsočiu 1819), grafikos kūriniuose ryšku alegorija, groteskas (33 graviūrų ciklas Tauromachija 1814–16, ofortų ciklas Disparates / Patarlės 1813–22). Sukūrė sienų tapybos kūrinių (freskos Šv. Antano Floridiečio bažnyčioje Madride, 1798, nuosavoje viloje prie Madrido – Kurčiojo žmogaus namuose 1820–22). F. J. de Goyos kūryba išsiskiria meninių vaizdų raiškumu, simboliškumu, emocine įtaiga, individualia temų traktuote ir įžvalgomis; turėjo didelę įtaką 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Europos dailės raidai (E. Delacroix, É. Manet, J. Ensorui, E. Munchui, P. Picasso).

P: Goya: Serija ofortov na pričudlivyje sužety „Kapričos“ Moskva 1992. L: E. d’Ors La vie de Goya Paris 1929; Francisco Goya Berlin 1965; A. V. Knudsen Goya’s Realism Copenhagen 2000.

1664

F. J. de Goya. Trys akrobatai (iš ciklo Ispanijos vaizdai, tušas, kreida, apie 1812–20, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

F. J. de Goya. Sėdintis milžinas (akvatinta, iki 1818, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

F. J. de Goya. Autoportretas su akiniais (fragmentas; aliejus, apie 1800, Bonnat-Helleu muziejus Bayonneʼoje)

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką