Fránkų valstýbė, žymiausias ankstyvųjų vidurinių amžių Vakarų Europos politinis junginys. Susikūrė per Didįjį tautų kraustymąsi buvusioje Romos imperijoje, Šiaurės Galijoje (dabartinė Šiaurės Prancūzija) po frankų salijų karaliaus Chlodvigo I (481 ar 482–511) iš Merovingų dinastijos (pavadinimas nuo Chlodvigo I senelio Merovicho; m. 458) pergalės prieš romėnus prie Soissons’o (486). 496 (ar vėliau) Chlodvigas I pasikrikštijo, jį parėmė vietos dvasininkija ir romėnų didikai. Galija tapo Frankija (Francia), ji buvo valdoma iš svarbiausio miesto, kuriame nuo seno gyveno parizijų gentis – Parizijų Lutecijos (lot. Lutetia Parisiorum; dabar Paryžius). Valdant Chlodvigui I Frankų valstybei buvo pajungti alemanai (496), Akvitanijos vestgotai (507) ir rytų frankai, gyvenantys palei Reino žemupį. Pirmieji Merovingai laikė save Konstantinopolio imperatorių vietininkais (tik 7 a. iš karalių kaldinamų monetų išnyko imperatoriaus atvaizdas).
Frankų valstybė 5–9 amžiuje
511 pagal frankų paveldėjimo teisę Frankų valstybės teritorija buvo padalyta Chlodvigo I sūnums (Teodorikui I, Chlodomerui, Childebertui I, Chlotarui) į 4 dalis, virto savarankiškų, ūkio kultūros ir kitais ryšiais mažai susijusių politinių vienetų, vadintų karalystėmis, sąjunga. Valdant Chlodvigo I sūnums prie Frankų valstybių prijungta Burgundų karalystė (534), Provansas (536), tiuringų žemės prie Weserio ir Elbės (6 a. 4 dešimtmetis) ir bavarų žemės prie Dunojaus (6 a. 6 dešimtmetis). Užkariautoje teritorijoje frankai sudarė mažumą (Galijoje – apie 10–15 % kartu su kitais germanais). Iš užkariautų kraštų gyventojų frankai žemės neatimdavo, konfiskuodavo tik atkakliausių priešų valdas. Tomis žemėmis apdovanodavo savo karius ir šalininkus (klientelę). Dėl intensyvios Frankų valstybės socialinės raidos iškilo pagrindine valdovų atrama tapę didikai. Merovingai buvo labiau kariai nei administratoriai, dauguma jų mažai domėjosi valstybės valdymu. Po Dagoberto I mirties (638) valstybę faktiškai ėmė valdyti karalystės aukščiausieji administratoriai majordomai.
Imperatorius Karolis Didysis (aliejus, 1511 ar 1513, dailininkas A. Düreris, Vokietijos nacionalinis muziejus Niurnberge)
Iš šiaurinės Frankų valstybės dalies – Austrazijos – majordomų Karolingų (Pipinidų) kilęs Karolis Martelis 732 per Poitiers mūšį sustabdė arabų veržimąsi į Vakarų Europą, vėl pajungė 7 a. 5 dešimtmetyje išsilaisvinusias Tiuringiją, Alemaniją, Bavariją. Jo sūnus Pipinas Trumpasis (valdė 751–768) nuvertė paskutinį Merovingą Childeriką III ir pats pasiskelbė karaliumi (751). 754 ir 756 Šiaurės Italijoje jis sumušė langobardus, pagal Quercy sutartį su popiežiumi perdavė jam Ravennos egzarchatą ir Romos sritį (joje susikūrė vadinamoji Popiežiaus valstybė). Pipino sūnus Karolis (vėliau – Karolis Didysis; 768–814) 773–774 užkariavo langobardų Italiją, 772–804 – Saksoniją ir nedideles teritorijas į pietus nuo Pirėnų. Apie 800 popiežius Romoje jį karūnavo imperatoriumi, Frankų valstybė buvo paskelbta imperija.
Frankų valstybės socialinės struktūros (ji kito įvairiuose regionuose nevienodai, labiausiai – valstybės pietvakariuose) bruožus lėmė 6–7 a. ir vėlesnė vietos gyventojų paprotinės ir Romos civilinės teisės nuostatų sąveika. Germanų bendruomeninės žemės nuosavybės principas, didžiųjų šeimų (kai drauge gyveno kelios giminaičių kartos) ūkiai iro. Galutinai įsitvirtino atsiskyrusios mažosios šeimos nuosavybė, susiklostė feodalizmas.
Krikščionybės plitimas (nuo 6 a. – valstybės pietinėje dalyje, 7–8 a. labiau šiaurinėje) spartino įvairių genčių vietos gyventojų suartėjimą. Provincijoje įsigalėdavo vyraujančios genties tarmė. Administracinėje sistemoje, bažnytiniame gyvenime vartota lotynų kalba. Krikščionių gyvenimo centrais, greta bažnyčių, tapo vienuolynai, juose veikė mokyklos (3 ir 4 metų pradinio mokymo sistema), studijuotas Šv. Raštas, perrašinėti senieji tekstai, kurta literatūra. Menai labiau suklestėjo per vadinamąjį Karolingų renesansą (8 a. pabaiga–9 a. pirma pusė). Šis kultūrinis pakilimas siejamas su Frankų valstybės ūkine plėtra (7 a. suintensyvėjo tarptautinė prekyba), glaudžia Bažnyčios ir valstybės sąveika, miestų stiprėjimu.
Valdovų tarpusavio konfliktai, nesutarimai su vietos diduomene, vėliau – pasyvumas silpnino Frankų valstybės politinę ir karinę galią. Kultūrinis ir politinis valstybės nuosmukis prasidėjo po Karolio Didžiojo mirties – gausios jo reformos (administracinės, karinės, pinigų ir kitos) negarantavo Frankų valstybės dalių politinio bendrumo. 9 a. viduryje Frankų valstybė suiro; simboline jos žlugimo data laikoma Verdeno sutartis (843), pagal kurią imperija buvo suskirstyta į Vakarų, Vidurio ir Rytų Frankų karalystes – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos valstybių pirmtakes.
396