freskà (it. fresco – šviežias), sienų tapybos technika. Tapoma mineraliniais dažais (maišytais su grynu arba kalkių vandeniu) ant drėgnu (al fresco) arba sausu (al secco) tinku padengto sienos paviršiaus arba abiem būdais kartu (mišrioji freska). Tapoma daugiausia gamtinės kilmės dažais (ochrų, umbrų grupė), t. p. marsų, kobaltų pigmentais; šarmams atsparūs augaliniai mėlyni ir juodi pigmentai, sumaišyti su klijais, tepami ant pradžiūvusio tinko. Kartais naudojamos lesiruotės. Džiūdamos spalvos šviesėja, todėl freskai būdingas blankus koloritas. Tapoma pagal iš anksto parengtą kartoną, nuo kurio per kalkę piešinys perkeliamas ant sienos.
freska Nojaus arka (12 a. pradžia) Saint‑Savino bažnyčioje (Vienne’o departamentas, Prancūzija)
Istorinė apžvalga
freska Panas ir nimfos (1 a.) iš Pompėjos (Archeologijos muziejus Neapolyje)
Freska žinota jau senovės Egipte, Kretos‑Mikėnų kultūroje (Knoso, Tirinto rūmų freskos, 16–13 a. prieš Kristų). Antikoje plėtota al secco technika, naudoti sudėtingi keliasluoksniai šlifuoti gruntai su marmuro miltelių priedais (Pompėjos, Herkulanėjo freskos, 6–5 a. prieš Kristų). Pirmaisiais amžiais po Kristaus panaši į freską sienų tapybos technika plėtota Indijoje (uolų šventyklose Adžantoje, 2 a. pr. Kr.–7 a. po Kr.), Vidurinėje Azijoje (Pendžikente, 6–8 a.). Viduramžiais laikytasi 8–9 a. Bizantijoje susiklosčiusių ikonografinių kanonų; freskos kurtos Bizantijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Serbijoje ir kitur.
Sienų tapyba klestėjo Renesanso epochoje Italijoje; tikrų freskų (vadinamųjų al fresco) sukūrė Giotto di Bondone, Masaccio, Piero della Francesca, Rafaelis, Michelangelo ir kiti. Įsivyravo Renesansui būdinga plastika, figūrų apimties modeliavimas, taikyta linijinė perspektyva, freskos prarado ankstesnį dekoratyvumą. Brandžiojo renesanso freskos pasižymi baroko bruožais, būdinga sudėtingos diagonaliosios kompozicijos (Popiežiaus rūmų Vatikane freskos, 1509–14, dailininkas Rafaelis). Baroko epochos bažnyčių, rūmų sienų ir skliautų tapyboje naudoti perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai, išpopuliarėjo perspektyvinės architektūros motyvai (kvadratūra), būdinga tapysenos virtuoziškumas, sudėtingi figūrų rakursai, egzaltuoti judesiai (Barberini rūmų Romoje plafonai, 1633–39, dailininkas Pietro da Cortona, Šv. Ignoto bažnyčios Romoje freskos, 1691–94, dailininkas A. Pozzo).
Piero della Francescos freska Sabos karalienė, garbinanti šventąjį rąstą (1460) Šv. Pranciškaus bažnyčioje Arezzo
Klasicizmo laikotarpio freskoms būdinga aiški kompozicija, monumentalios formos, griežti figūrų siluetai, darna, harmonija (Versalio, Fontainebleau, Auteuil’aus rūmų Prancūzijoje freskos, dailininkai broliai J. S. ir J. H. Rousseau, H. Robert’as). 19 a. freskų tapyboje vyravo istorizmas, akademizmas, simbolizmas, romantizmas (Burbonų rūmų, 1838–47, Apolono galerijos Luvre, 1849–51, dailininkas E. Delacroix, Orsay rūmų, 1844–48, dailininkas T. Chassériau, freskos; visi Paryžiuje), 19 a. antroje pusėje – simbolizmas (Pikardijos muziejaus Amiens’e freskos, 1861–82, dailininkas P. C. Puvis de Chavannes’as), 20 a. pradžioje – modernas (Eliziejaus laukų teatro Paryžiuje plafonas, 1912, dailininkas M. Denis, Jenos universiteto, 1913, Hannoverio rotušės freskos, 1914, abiejų dailininkas F. Hodleris).
20 a. freska glaudžiai susijusi su architektūros kryptimis, pastatų konstrukcijomis, naudojamomis medžiagomis, dailininko individualiu braižu. Žymesnių freskų sukūrė anglas S. Spenceris (Sandhamo atminimo koplyčioje Burghclere’yje, 1926–32), prancūzai F. Léger (bažnyčioje Asyžiuje, 1946), H. Matisse’as (dominikonų bažnyčioje Vence, 1947–51), M. Chagallas (Grand Opéra rūmuose Paryžiuje, 1964), A. Fougeronas (Japonijos studentų paviljone Paryžiaus universiteto miestelyje, 7 dešimtmetis). Freska suklestėjo Lotynų Amerikoje. Savita stilistika plėtota Meksikoje: būdinga daugiafigūrės, sudėtingos, dinamiškos kompozicijos, politinė tematika (dailininkai J. C. Orozco, D. Rivera, D. A. Siqueirosas).
Freska Lietuvoje
Lietuvoje gotikos laikotarpiu (14 a. vidurys–16 a. vidurys) freskomis puošti rūmų, bažnyčių, vienuolynų interjerai. Dažniausiai plėtota al secco, rečiau – al fresco technika (Vilniaus arkikatedros kriptos, 14 a. pabaiga, Trakų pilies, 15 a. pradžia, bernardinų, arba Šv. Pranciškaus ir Bernardino, bažnyčios ir vienuolyno, 16 a. pradžia, freskos). Renesanso epochos (16 a. vidurys–17 a. vidurys) freskų daugiausia išliko bažnyčiose ir vienuolynuose (Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios freskos); būdinga daiktų ir figūrų apimčių modeliavimas, linijinė perspektyva, tikslus piešinys.
freska (18 a. vidurys) Šv. Jonų bažnyčios Šv. Onos koplyčioje Vilniuje
Freskos išpopuliarėjo baroko epochoje, klestėjo brandžiojo baroko laikotarpiu (Pažaislio ansamblio, 1676–80, Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje, apie 1692, freskos, abiejų dailininkas M. Palloni ir jo mokiniai); būdinga laisva kompozicija, formų monumentalumas, figūrų dinamiški rakursai, perspektyvos efektai. 18 a. pastatų puošyboje freskų reikšmė sumenko (Šv. Kazimiero bažnyčios, 1741–57, čekų dailininkas F. J. Obstas, Švč. Marijos Paguodos koplyčios Šv. Jonų bažnyčioje, Šv. Teresės bažnyčios, abi 1763–65, dailininkas M. Sluščianskis, freskos; visos Vilniuje), retai kurta ir klasicizmo laikotarpiu, 19 a. (Vilniaus universiteto Didžiosios posėdžių salės, dabar Retų spaudinių skaitykla, freskos, 1802–04, dailininkai P. Smuglevičius ir A. Smuglevičius; Vilniaus arkikatedros zakristijos freskos, 19 a. vidurys, dailininkas A. V. Žametas).
Atgaivinta 20 a. 4 dešimtmetyje; veikė dekoratyvinės tapybos studija Kauno meno mokykloje (nuo 1929). Freskų sukūrė A. Valeška (Kauno karo ligoninės koplyčioje, 1931), Z. Kolba (pasaulinės parodos Paryžiuje Baltijos šalių paviljone, 1937), S. Ušinskas (freskos projektas Kauno aviatorių namams, 1937), P. Kalpokas (Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose Kaune, 1938), freskų eskizų – Juozas Mikėnas, A. Gudaitis ir kiti. 20 a. antroje pusėje freskomis gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai; būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu.
Savitumu, sudėtingumu išsiskiria N. Daškovos Liaudies šventė (alaus daryklos Tauras degustacijos salėje Vilniuje, 1972), A. V. Trušio Stumbrų medžioklė (Šiaulių mėsos kombinato klube, 1974), A. Kmieliausko (Vilniaus universiteto Lituanistikos centro knygyne Littera, 1979, Kančių koplyčioje Rainiuose, 1992), S. Veiverytės, A. Banytės, N. Daškovos Mūsų kraštas (Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute Vilniuje, 1980), P. Repšio Metų laikai (Vilniaus universiteto Lituanistikos centre, 1985), N. Vilutytės freska‑sgrafitas (Ritualinių paslaugų rūmuose Vilniuje, 1989), t. p. R. Dalinkevičiaus, I. Trečiokaitės‑Žebenkienės, S. Drebickaitės, J. Dobkevičienės, J. Vosyliaus ir kitų dailininkų freskos.
P. Repšio freska Metų laikai Vilniaus universiteto Lituanistikos centre (© LATGA, 2020)
2972
L: B. Klova Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba Vilnius 1975; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003.